Vidinis konfiktas = Kruvinas antkaklis

Vidinis konfliktas = kruvinas antkaklis


Būna, kad negalime apsispręsti, pasirinkti, priimti sprendimo? Ir ne mums vieniems, tiesa? Vieniems sprendimai – duona kasdieninė. Atrodo, kas čia sudėtingo, pasvėrei galimybes rizikas, privalumus, asmenines preferencijas, galų gale įsiklausei į tai, ką sako širdis ar kokia kita kūno dalis, ir štai, – sprendimas gatavas. Bet yra mūsų tarpe ir kita, beje, nemaža grupė žmonių, kuriai sprendimas – didelis vargas, o klausimas, ko nori jie patys, išmuša iš orbitos ir nubloškia iš komforto zonos per šviesmečius. Jie pasimeta. Kai kurie pasvarsto, kiti atšauna iš karto, – nėra labai svarbu ir tiks taip, kaip tiks daugumai, kitiems, aplinkiniams, tau…

Ar tikrai po atsakymu “man patiks tai, kas tau patiks” slepiasi nuoširdus atsidavimas kito nuomonei? Dažniausiai – ne. Po priimta svetima nuomone ar preferencija gūžiasi užgožtas tikrasis atsakymas, – nuslopintas, užgniaužtas nematantis dienos šviesos. Praeina kelios minutės, valandos, dienos, metai, o dienos šviesos jis taip ir nepamato. Į jo vietą įslenka kažkieno kito pasirinkimas. Tikrasis noras nusėdo giliai viduje lyg kalkių sluoksnis – nematomas, nejuntamas ir daugiau nebejudinamas. Laikui bėgant gal net įtikime, kad tie svetimi pasirinkimai yra mūsų pačių. Kuo dažniau “ryjame” svetimus norus, tuo greičiau ir tuo storesnis nuosėdų sluoksnis gulasi, atskirdamas tikruosius (mūsų) ir svetimus (kitų) poreikius, pastariesiems imant viršų. Jis skausmingai įsiterpia į kasdienybę kaip senatvinis sąnarių skausmas, vis primindamas – kažkas jau nebe taip, kaip anksčiau. Skausmas – labai aiškus priminimas: gyvename konflikte su savimi! Vertybės, žmonės gyvenime, laisvalaikis, darbai yra visiškai ne tie ir ne tai, apie ką svajojome ir ko norėjome siekti. Vidinis konfliktas spaudžia, plėšia, bukina. Jis – antkaklis, per plauką susitraukiantis kiekvieną kartą išdavus save. Traukiasi ir veržia vis stipriau, kol skausmingai įauga į odą, atverdamas niekada negyjančią žaizdą. Ir toliau susitraukinėja. Dienos tampa skausminga rutina, vis primenančia savęs išdavystes – sunkus, draskantis ir nepaleidžiantis antkaklis. Ooo… ir šalimais tikrai atsiras paguodžiančiųjų: karma, likimas, nėra galimybių, toks gyvenimas, yra kaip yra, turi atkentėti, turi nešti sunkų kryželį, taip lemta, kitaip neįmanoma… Padūsaukim kartu, pasijuokime iš demotyvacijų ir toliau gyvenkime kaip gyvenę…

Ne!

Išgramdyti tas skausmingas nuosėdas iš sielos dugno, nusiimti kruviną antkaklį galima! Po oda įaugusį antkaklį, keista nusiimti, kai kam gali net atrodyti, kaip savasties praradimas – juo giliau įaugęs, tuo savesnis jaučiasi. Be to nusiimti ir gi skaudės, randas liks… Skausmingas, bet savas, kaip dabar atiduosi? Tik Pamirštama maža detalytė – antkaklis ir toliau trauksis, kol uždusins, kol numarins sielą arba kūną. Štai todėl anksčiau ar vėliau išsivaduoti naudinga. Geriau anksčiau.

Praktikoje vis pastebiu keletą savęs išdavimo priežasčių. Viena: “aiškiai žinau ko noriu, bet negaliu garsiai apie tai prabilti”. Kita: “nežinau ko noriu, negaliu pasirinkti”. Abiem atvejais vidinis konfliktas neišvengiamas, tik pirmuoju jis labiau pastebimas, antruoju – sunkiau kontroliuojamas. Ir abiem variantais jo poveikis yra vienodai reikšmingas ir žlugdantis.

Padėti sau galima. Pirmiausia – stiprinant savikliovą, įsiklausant į tai, ko nuoširdžiai norisi ir aiškiai tai įvardinant. Pradžiai – sau. Pirmuoju atveju daugiau pastangų reiks apsibrėžiant savo ribas: išsakant poreikius, preferencijas, sakant “ne”, parodant kur nubrėžta riba, sustabdanti invaziją į jūsų fizinę ar psichinę erdvę.

Antruoju atveju svarbiau priimti save be išankstinių nuostatų ir kritikos, – atvirai, smalsiai, dėmesingai, – suteikti sau laiko pagalvoti ir nuspręsti, neskubant ieškoti atsakymo. Išduodate save abiem būdais? Padėti sau teks ir apsibrėžiant ribas ir labiau įsiklausant į save. Gerai, kad būdai nekonfliktuoja tarpusavy ir, tikėkimės, nesukels dar vieno vidinio konflikto. Sėkmės!


Parašykite komentarą

arba