Nerimas terapijai progresuojant. Ant bangos – taip gera, kad net baisu…


Nerimas kad geros bangos pasibaigsNeretai, ką čia neretai, faktiškai visada, terapijoje kliento būsenai stipriai pagerėjus pirmą kartą, mano galvoje užsidega raudona lemputė “Dėmesio, nerimas!” Klientams, po labai Ilgo laiko, dažnai net po didžiosios jau nugyvento gyvenimo dalies, pajutus stiprų palengvėjimą prasideda fenomenas, kurį vadinu nerimas terapijai progresuojant. Sumažėjus patologijų naštai (nemalonių jausmų, besikartojančių minčių, priklausomybių, nerimo, prislėgtumo) … pasidaro baugu, kad pagerėjimas – laikinas. Metaforiškai tai galima pavaizduoti buvimu ant bangos – gera, o kartu baisu, kad tas gerumas netikėtai pasibaigs ir teks veidu tėkštis nuo jos žemyn. Ir dar norisi, kad tai nesibaigtų. Niekada.

Kai jaučiamas toks stiprus nerimas, atkryčiai, deja, – garantuoti. Ilgai laukti netenka, o tada mano galvoje užsidega kita lemputė, jau žalia: “Viskas tvarkoje, taip ir turi būti.” Tikrai? Taip turi būti? Ar tikrai su mano galva viskas tvarkoje?

Taip. Tvarkoje. Taip ir turi būti, ir štai kodėl…

Pratimas

Giliai įkvėpkite ir dar giliau iškvėpkite. Nusišypsokite. Pagalvokite apie šiltą paplūdimį, smėlį, saulę, bangas jūroje. Ne, palaukit! Galvokite apie vieną vienintelę bangą, kuri jūsų gyvenimo jūroje gali būti tik kartą ir tik viena. Viena vienintelė banga, o po to nieko: skylė, tuštuma, ta pati pelkė iš kurios tik ką išbridote. Tai kokia čia jūra?

Būtent. Pirmą kartą išlaisvėję klientai pasijaučia tarsi ant bangos, keliančios į viršų “gyvenimas gerėja”, “vyksta pozityvūs pokyčiai”, “man sekasi” – geras jausmas; kartu kyla ir nerimo lygis “būtina nenukristi”, “gali pasibaigti”, “daugiau niekada taip nebebus”, “kad tik nepadaryčiau ko netinkamai” – nemalonus jausmas. Šitas paskutinis – geriausias, faktiškai atspindintis visą konceptualizuojamo reikalo esmę, įskaitant ir tai, kodėl šie klientai atėjo į psichologo kabinetą apskritai.

Jei vaikystėje jiems būtų leista klysti, jau nuo mažų dienų būtų to išmokę ir galėję saugiai ir laisvai eksperimentuoti su savo jausmais, poelgių pasekmėmis, santykiais, su … “belekuo” su kuo norėtų eksperimentuoti; bandytų, jiems nesigautų bandytų vėl, vėl nesigautų, dar ir dar… ir kažkada gautųsi. O tada suprastų, kad galima mokytis iš klaidų, ir viskas jų gyvenime būtų buvę OK. Tačiau dabar – ne OK. Nerimas, kylantis dėl to, kad “pasibaigs netikėtas pokytis”, iš esmės yra besislepianti klaidos baimė, – kritikuojantys, baudžiantys, ignoruojantys, niekinantys tėvų, mokytojų, bendraamžių pavidalai iš praeities. Baimė padaryti kažką ne taip, ar pasakyti, ar pagalvoti, ar pajauti, ar…

Prie jūros smagu. Tikros jūros, su bangomis atsiritančiomis vėl ir vėl, ir vėl… Tokia ji ir turi būti, tiesa? Nes be bangų, anokia čia jūra, – didelė bala. Ir kad išliptų iš tos balos, mano darbas yra padėti klientams, o kartu ir jums, skaitytojai, suprasti, kad į gyvenimą atėję geri dalykai ne būtinai turi išlikti visam laikui, ir kad jiems išslydus iš po kojų į gyvenimą ateis nauji santykiai, įgūdžiai, patirtys… Dalykai atskleidžiantys gyvenimo įvairovę, unikalumą, spalvingumą. Dar svarbiau, – patys tuos pokyčius galime sukurti. Net ir po didžiulių praradimų ar sukrėtimų, galime atsitiesti ir gyventi toliau, nes visi turime šį unikalių gebėjimą.

Reziumuojant, toks nerimas – normalu

Atkryčiai klientams grįžtant į savo patologines būsenas, – normalus darbo procesas, mokymasis būti nauju savimi, naujų psichologinių ir emocinių įgūdžių ugdymas. Viskas tvarkoje ir su klientų ir su mano galvomis, – suvokimas, kad su negandomis ar atkryčiais galima susitvarkyti, yra viena reikšmingiausių darbo dalių. Ir net jei perskaitę šį esė svarstote, “prie ko čia tos bangos”, pasiimkite iš jo vienintelę mintį: svarbiausias sėkmingų žmonių gebėjimas, yra supratimas, kad jie gali susitvarkyti ir su didžiausiomis iškylančiomis problemomis. “Everything else is secondary”, kaip sakė Steve Jobs. Sėkmės!


Parašykite komentarą

arba