Categories
Psichologija Saviugda

7 klausimai vietoj Naujųjų Metų rezoliucijos


Aš netikiu rezoliucijomis, tikslų užsibrėžimu kitiems metams ir visokiomis ten ateities vizualizacijomis ir jų realizacijomis. Man jos neveikia ir, kiek žinau savo klientus, daugumai jų – irgi nelabai. Man asmeniškai geriausiai veikia savirefleksijos. Klausimai, kuriuos galiu sau užduoti ir, atvirai juos atsakydamas, suprasti, kas su manimi, kitais ir pasauliu vyksta. O tada jau imtis (ar nesiimti) veiksmų tą “kažką” keisti. Šis pratimėlis trumpas ir paprastas. Bet… Jį atlikus turėsite gerokai daugiau įžvalgų į savo ateinančius metus.

Oh, and bonus points – jame pateikiu ir savo paties atsakymus šiems metams. Žemiau:

7 klausimai vietoj Naujųjų Metų rezoliucijos

  1. Kuria šių metų akimirka labiausiai didžiuojuosi? Ką tai sako apie mano energijos/laiko/pinigų leidimą kitais metais?

Burlente nuplaukiau nuo vieno ežero kranto iki kito, be maudynių. Manau, daugiau laiko leisiu darydamas tai, kas mane nuoširdžiai traukia – fiziniai iššūkiai ir nauji nedarbiniai patyrimai – laikas gamtoje, ant vandens ir keliaujant.

  1. Koks žmogus mano gyvenimą šiais metais gerokai praturtino? Kokį žmogų norėčiau labiau pažinti kitais metais?

Tai buvo ne vienas žmogus. Tai buvo grupė žmonių, su kuriais aš kartu mokausi podiplominėse studijose. Su kai kuriais jų tapome daugiau nei bendramoksliais, – tapome draugais. Kol kas tiksliai nežinau, ką labiausiai norėčiau pažinti kitais metais; greičiausiai tai bus kažkas, ko dar nepažįstu asmeniškai ir kas mato pasaulį kitaip, nei aš.

  1. Apie atsispyrimą ir atsisakymą. Kam efektyviausiai aš atsispyriau, ko atsisakiau? O kam pasidaviau?

Manau, pakankamai gerai laikiausi neprisikimšdamas saldumynų esant bet kuriai progai, ir apskritai gerai tvarkiausi su savo emociniu valgymu. Pasidaviau… naktiniam skaitymui ir mėgstamo serialo žiūrėjimui. Gerokai per daug.

  1. Kam aš labiausiai pavydėjau? Kokias savybes, kurių norėčiau ir sau, turi tas žmogus?

Labai pavydėjau kolegoms/bendraminčiams darantiems mokymus ir organizuojantiems renginius. Man trūksta organizuotumo, gebėjimo projektus pabaigti iki galo, ir gebėjimą deleguoti vis dar reikia ugdyti. To tikrai trūksta, o kai patobulėsiu, tada žiūrėsim ar čia šuo pakastas.

  1. Kas suteikė daugiausiai fizinio pasitenkinimo mano kūnui? Kaip kitais metais gauti jo daugiau?

Be abejonės – ilgų distancijų bėgimas. Dar vanduo ir šiluma. Kitais metais norėčiau neapleisti bėgimo (nes dabar truputį apleidau), užsirašyti pagaliau į sporto klubą su pirtimis. Tikrai laikas, nes ketinu jau ilgiau, nei pusantrų metų.

  1. Koks klausimas man nedavė ramybės šiais metais, prie kurio, net ir davus sau atsakymą, vis grįždavau ir grįždavau? Kokio tipo atsakymas mane tenkintų?

Klausimas, ką toliau sukti su karjera, – kaip labiau orientuotis į vadovų ir organizacijų konsultavimą. Man reikia vizijos, kaip tai vyks, o tada galėsiu ją įgyvendinti.

  1. Kas dabar man sukelia neviltį? Kas šiandien suteikia vilties?

Neviltin varo smulkūs kasdieniai darbai, dažniausiai užmirštami rečiau – sąmoningai atidedami, po to išaugantys į problemas, kurias reikia spręsti any way. Vilties teikia gebėjimas mokytis ir tobulėti labai smulkiais, tačiau nuosekliais žingsneliais.

 

Klausimai parengti remiantis šiuo šaltiniu.

 


Categories
Psichologija Santykiai Smurtas

Toksiški santykiai – požymiai


Toksiški santykiai ir jų požymiai

Toksiški santykiai turi bent vieną iš šių požymių. Kuo jų daugiau, tuo labiau jūsų (nebūtinai) meilės ryšys atskiestas nuodais. Štai jie:

  • Agresija
    Nėra ką ir pridurti. Fizinis, seksualinis ar psichologinis smurtas reiškia, kad jie – santykiai toksiški.
  • Pasyvi agresija
    Ji sunkiau pastebima, bet lygiai taip pat gali nuodyti. Dažnai net pats pasyviai agresyviai besielgiantis nepastebi, kad tai vyksta. Jei atkreipus dėmesį nieko nekeičia – toksiška.
  • Atvirumo stoka
    Privatumas yra viena. Bet jei santykiuose nutylite dalykus saugodami save ar partnerį, tai gali būti toksiškų santykių požymis.
  • Nepagrįstas pavydas
    Kiekvieną kartą susitinkant su draugu ar drauge partneris daro sceną? Uždraudžia draugauti su buvusiais draugais, kontroliuoja santykius su priešinga lytimi? Toksiški santykiai, taškas.
  • Nuolatinė kritika ir kaltinimai
    Poroje tvyro kaltinimų ir nesibaigiančios kritikos debesis, nuolat? Normalu, kad kartais kritikuojame kitus, kartais ir apkaltiname būtais ar nebūtais dalykais. Jei tai vyksta dažnai – toksiška.
  • Nuolatiniai kivirčai ir dramos
    Net ir geriausiai sutariančios poros kartais pasiginčija ar susipyksta. Tačiau toks kasdienis bendravimo būdas yra toksiški santykiai.
  • Santykis tik sau
    Vienas poroje gauna viską, kitas – tik tai, kas tinka pirmajam. Taip nutinka, kai vienas sutuoktinių gyvena dėl kito, be asmeninės laisvės. Tai ne meilė, tai toksiška meilė
  • Konkurencija
    Jei nuolat poroje konkuruojate ir „skaičiuojate taškus“ – kas daugiau padarė, o kas daugiau prasikalto, rodo pasitikėjimo trūkumą ir siekį kontroliuoti. Toksiška, vienareikšmiškai.
  • Svarbių temų vengimas
    Jei santykiuose negalite atvirai kalbėtis apie tai, kas jums svarbu, spręsti esminių klausimų, tikrai reiktų susimąstyti apie santykio toksiškumą.
  • Žeminimas ir įžeidinėjimas
    Tai dalis temos apie agresiją, tačiau galima žeminimas ne visada bus agresyvus. Prisidengiant humoru ar apsimetant, kad tai vyksta netyčia – toksiškos meilės ženklas.
  • Kūno įtampa
    Jei santykiuose nuolat jaučiate kūno įtampą, tai greičiausiai signalas, kad jūsų kūnas sako – santykis toksiškas. Tik kol kas protas atsisako tai pripažinti ir imtis veiksmų.
  • Pastangos tik dėl partnerio
    Visa, ką bedarytumėte yra tik dėl jo ar jos? Jūsų poreikiai, interesai ar hobiai – ignoruojami? Toksiška, dar ir kaip!
  • Negatyvus požiūris į pokyčius ar augimą
    Žmonės nesikeičia. O jei keičiasi, tai savo noru. Dažniausiai tie pokyčiai sveikintini ir palaikytini. Jei vienas keičiasi, auga ir stiprėja, o kitam tai kelia įtampą ir pyktį – toksinų santykyje signalas.

Radode daugiau nei vieną požymį? Tokiu atveju, jei požymių daugiau nei trys – jūsų santykiams uždegam didelę raudoną lemputę, sakančią „STOP“. Tai reiškia, kad laikas santykius peržiūrėti ir radikaliai kažką juose keisti. Savarankiškai ar su specialistų pagalba.

Šis (kiek platesnis) mano komentaras spausdintas žurnale Prie kavos


Categories
Psichologija Vaikystė

Nerimas terapijai progresuojant. Ant bangos – taip gera, kad net baisu…


Nerimas kad geros bangos pasibaigsNeretai, ką čia neretai, faktiškai visada, terapijoje kliento būsenai stipriai pagerėjus pirmą kartą, mano galvoje užsidega raudona lemputė “Dėmesio, nerimas!” Klientams, po labai Ilgo laiko, dažnai net po didžiosios jau nugyvento gyvenimo dalies, pajutus stiprų palengvėjimą prasideda fenomenas, kurį vadinu nerimas terapijai progresuojant. Sumažėjus patologijų naštai (nemalonių jausmų, besikartojančių minčių, priklausomybių, nerimo, prislėgtumo) … pasidaro baugu, kad pagerėjimas – laikinas. Metaforiškai tai galima pavaizduoti buvimu ant bangos – gera, o kartu baisu, kad tas gerumas netikėtai pasibaigs ir teks veidu tėkštis nuo jos žemyn. Ir dar norisi, kad tai nesibaigtų. Niekada.

Kai jaučiamas toks stiprus nerimas, atkryčiai, deja, – garantuoti. Ilgai laukti netenka, o tada mano galvoje užsidega kita lemputė, jau žalia: “Viskas tvarkoje, taip ir turi būti.” Tikrai? Taip turi būti? Ar tikrai su mano galva viskas tvarkoje?

Taip. Tvarkoje. Taip ir turi būti, ir štai kodėl…

Pratimas

Giliai įkvėpkite ir dar giliau iškvėpkite. Nusišypsokite. Pagalvokite apie šiltą paplūdimį, smėlį, saulę, bangas jūroje. Ne, palaukit! Galvokite apie vieną vienintelę bangą, kuri jūsų gyvenimo jūroje gali būti tik kartą ir tik viena. Viena vienintelė banga, o po to nieko: skylė, tuštuma, ta pati pelkė iš kurios tik ką išbridote. Tai kokia čia jūra?

Būtent. Pirmą kartą išlaisvėję klientai pasijaučia tarsi ant bangos, keliančios į viršų “gyvenimas gerėja”, “vyksta pozityvūs pokyčiai”, “man sekasi” – geras jausmas; kartu kyla ir nerimo lygis “būtina nenukristi”, “gali pasibaigti”, “daugiau niekada taip nebebus”, “kad tik nepadaryčiau ko netinkamai” – nemalonus jausmas. Šitas paskutinis – geriausias, faktiškai atspindintis visą konceptualizuojamo reikalo esmę, įskaitant ir tai, kodėl šie klientai atėjo į psichologo kabinetą apskritai.

Jei vaikystėje jiems būtų leista klysti, jau nuo mažų dienų būtų to išmokę ir galėję saugiai ir laisvai eksperimentuoti su savo jausmais, poelgių pasekmėmis, santykiais, su … “belekuo” su kuo norėtų eksperimentuoti; bandytų, jiems nesigautų bandytų vėl, vėl nesigautų, dar ir dar… ir kažkada gautųsi. O tada suprastų, kad galima mokytis iš klaidų, ir viskas jų gyvenime būtų buvę OK. Tačiau dabar – ne OK. Nerimas, kylantis dėl to, kad “pasibaigs netikėtas pokytis”, iš esmės yra besislepianti klaidos baimė, – kritikuojantys, baudžiantys, ignoruojantys, niekinantys tėvų, mokytojų, bendraamžių pavidalai iš praeities. Baimė padaryti kažką ne taip, ar pasakyti, ar pagalvoti, ar pajauti, ar…

Prie jūros smagu. Tikros jūros, su bangomis atsiritančiomis vėl ir vėl, ir vėl… Tokia ji ir turi būti, tiesa? Nes be bangų, anokia čia jūra, – didelė bala. Ir kad išliptų iš tos balos, mano darbas yra padėti klientams, o kartu ir jums, skaitytojai, suprasti, kad į gyvenimą atėję geri dalykai ne būtinai turi išlikti visam laikui, ir kad jiems išslydus iš po kojų į gyvenimą ateis nauji santykiai, įgūdžiai, patirtys… Dalykai atskleidžiantys gyvenimo įvairovę, unikalumą, spalvingumą. Dar svarbiau, – patys tuos pokyčius galime sukurti. Net ir po didžiulių praradimų ar sukrėtimų, galime atsitiesti ir gyventi toliau, nes visi turime šį unikalių gebėjimą.

Reziumuojant, toks nerimas – normalu

Atkryčiai klientams grįžtant į savo patologines būsenas, – normalus darbo procesas, mokymasis būti nauju savimi, naujų psichologinių ir emocinių įgūdžių ugdymas. Viskas tvarkoje ir su klientų ir su mano galvomis, – suvokimas, kad su negandomis ar atkryčiais galima susitvarkyti, yra viena reikšmingiausių darbo dalių. Ir net jei perskaitę šį esė svarstote, “prie ko čia tos bangos”, pasiimkite iš jo vienintelę mintį: svarbiausias sėkmingų žmonių gebėjimas, yra supratimas, kad jie gali susitvarkyti ir su didžiausiomis iškylančiomis problemomis. “Everything else is secondary”, kaip sakė Steve Jobs. Sėkmės!


Categories
Psichologija Ugdymas Vaikystė

Įgūdžiai, kurių mokyklose nemoko


Ta proga, kad vakar buvau iškviestas (pakviestas) į tėvų susirinkimą ir, po ilgų metų pirmą kartą nesibaiminau kad kažkas negerai su mano pažymiais ar elgesiu, pasidalinsiu keletu minčių…  Tema paprasta. Įgūdžiai, kurių mokyklose nemoko, bet kurie bus būtini tiek mažiems, tiek ir dideliems žmonėms. Beje, kvietė mane Demokratinė mokykla, tad jei kas iš tikro domisi geriausia alternatyva savo atžalų ugdymui – check them out! Šis tekstas – daugiau pamąstymai iš šio blogo įrašo anglų kalba, tačiau kaip velionis Steve Jobs sakydavo: “geri menininkai kuria, geriausi – vagia”. Štai vogtas įgūdžių sąrašas,įgūdžių nepakenksiančių ir jums (jei dar neturite) ir jūsų vaikams (jei jau turite ar planuojat). Kokiame pasaulyje gyvensime po 10-20 metų niekas, net geriausi pasaulio futurologai nežino, o šie įgūdžiai, kaip visraktis tinkantis visoms gyvenimo situacijų spynoms atrakinti.

Nenorėčiau išskirti vieno ar kelių punktų kaip pagrindinių, – jie visi svarbūs, vienas kitą suponuoja, sukurdami savitą ir veiklią ekosistemą. Beje, kalbant apie vaikus, galite tai taikyti ir savo vidiniam vaikui.

Įgūdžiai:

Smalsumas yra pagrindinis variklis, padedantis ir vaikams, ir suaugusiems iš tikrųjų kažką išmokti (ne mintinai iškalti). Jis sukuria galimybę į problemas žiūrėti kaip į įdomias mįsles, o ne kaip į neįveikiamus kalnus. Mįslių išsprendimas savaime yra malonus ir skatinantis dalykas. Vaikai yra smalsūs iš prigimties ir dažniausiai jiems nereikia papildomai to smalsumo skatinti. Tradicinė mokykla ir ribojantys tėvai yra pagrindiniai smalsumo inhibitoriai, atmušantys bet kokį norą domėtis dalykais, reiškiniais, žmonėmis ir pasauliu iš esmės.
Leiskite vaikams užduoti klausimus, skatinkite juos uždavinėti ir ieškokite atsakymų kartu su jais (taip lavėsite ir jūs). Kyla dar daugiau klausimų? Ieškokite daugiau atsakymų, tol, kol surasite. Taip klausimai niekada nesibaigs ir smalsumas neišsisems. Toks ir tikslas.

Kūrybingumas. Jūsų vaikas, o kažkada ir jūs buvote (ir labai tikiuosi kad tebesate), kieti problemų sprendėjai. Su laiku, ir ypač su dabartinės mokymo sistemos įtaka, iš problemų sprendėjų žmonės tampa teisingo atsakymo žinotojais.
Leiskite vaikams spręsti problemas patiems. Jei prašo pagalbos, padėkite, tačiau bėgant laikui vaikas atras vis daugiau galios pats spręsti ir sudėtingus klausimus, tad leiskite jam tai daryti. Jo atrandami būdai greičiausiai bus ne tokie tobuli kaip norėtųsi, tačiau labai kūrybingi. Nenurodinėjant kaip “reikia” daryti, sukuriama erdvė laisvam pasirinkimui, klaidoms ir mokymuisi iš jų. Taip vaikas taps savarankiškesniu, o tai – kitas įgūdis.

Savarankiškumas. Augdami vaikai įgyja vis daugiau savarankiškumo, ir jiems prireikia vis daugiau erdvės ir privatumo. Gerbkite tas ribas, leiskite vaikui klysti ir mokytis iš savo klaidų. Nesmerkite jo už tai, kad jis daro kažką nepasitaręs su jumis, – jis mokosi būti savarankiškas. Juk toks ir yra jūsų siekis, ar ne? Nebent norite užauginti nuo savęs priklausomą (ar šiaip priklausomą) žmogų. Savarankiškumas sukuria galimybes išmokti pačiam įvertinti savo jėgas ir pasiekti užsibrėžtų tikslų. Tai perkelia mus į kitą punktą…

Projektų įvykdymas. Mūsų gyvenimas yra pilnas projektų, net jei to nepastebime: siekių, kuriems turime ribotus išteklius, tikslą ir (dažnokai) apibrėžtą laiką. Išmokti važiuoti dviračiu, nupiešti mamai atviruką, sukonstruoti robotą… Tai – vaikiški projektai. Jei vaikų iniciatyva ir smalsumas nėra užgesinti apribojimais ir privalomomis žiniomis, vaikai patys susigalvoja projektų idėjų ir jas siekia įgyvendinti. Palaikydami juos sunkiuose etapuose, skatindami ne už rezultatą, o už pastangas, išmokysite juos įveikti net ir sudėtingiausias užduotis. Vaikai noriai imasi iniciatyvos. Dar vienas svarbus akcentukas, pasikartosiu gal, – leiskite jiems klysti, leiskite mesti ir pradėti iš naujo. Priimkite tai, kaip mokymosi procesą, ne pagrindinį gyvenimo įvykį. Taip, tai, kaip ir žaidimas, bet kartu tai yra labai svarbios savo gyvenimo aistros paieškos.

Rasti savo aistrą – gebėjimas padedantis būti laimingesniu. Pusė suaugusių žmonių nemėgsta savo darbo. Why? Nes iš jų buvo atimta jų gyvenimo aistra, gebėjimas pajausti savyje tai, kas labiausiai patinka, o tada sekti potraukiu, naudojant čia išvardintus įgūdžius. Klientai neretai dalinasi, kaip vaikystėje norėjo būti tuo ar kitu: daktaru, statybininku, mokytoju, virėju… Dabar jie viduriniosios grandies vadovai, vadybininkai, projektuotojai, teisininkai, statybininkai (ne tie kurie norėjo)… Gilus konfliktas tarp to, ko trokšta iš tikro ir ką daro gyvenime, atveda juos iki psichologo kabineto.
Jei būtų galėję ir išmokę … savarankiškai priimti sprendimus, klysti, pasiekti, žvelgti kūrybiškai, priimti save, ir, žinoma, būtų turėję tam tinkamą terpę vaikystėje, jie ir būtų tais, kuo norėjo būti visą gyvenimą.

Būti laimingais su pačiais savimi. Čia, atrodo, suaugusiųjų reikalas, tačiau to išmokstame jau vaikystėje, bent jau turėtume. Pažiūrėkite į žaidžiančius vaikus. Ar jie laimingi? Taip! Ar visas jų gyvenimas bus žaidimas? Ne! Bet vaikai išmoksta būti laimingais net ir nežaisdami; tiksliau jų žaidimai perauga į tikrą gyvenimą nejučiomis, tėvams po truputį paleidžiant vaiką iš savo globos ir nelaikant pririšus prie savęs. Tai stipriai siejasi su nepriklausomybe, tačiau – ne tas pats. Vaikas gali būti savarankiškas, pasigaminti pietus maistą, išsiskalbti rūbus ir pan., tik dėl to, kad tėvų niekada nebuvo šalia. Jis nėra laimingas, štai apie ką aš.

Empatija. Geras žodis. Man jis patinka, kaip patinka ir empatiški žmonės. Vaikai savo emocijų suvokti negali, taigi už juos empatizuoti turi tėvai. Laikui bėgant, vaikui augant (tėvams vis dar empatizuojant), vaikas pats pradeda suvokti savo emocijas, o kartu – aplinkinių. Empatija yra nepaprastai svarbus elementas sveikiems ryšiams užmegzti, laimės pojūčiui atsirasti ir savireguliacijai. Taigi, empatizuokite vaikams, sau, aplinkiniams. Taip kuriame geresnį psichologinį mikroklimatą aplink save ir savyje.

Kritinis mąstymas. Su šia dalimi, deja, šlubuoja 99% mūsų visuomenės ir pasaulio, apskritai. Kritinis mąstymas nėra toleruojamas, nors visi save tokiais vadina ir nori būti. Bet greičiausiai nėra. Kritinis mąstymas vaikams yra įgimtas, tačiau kultūrinis, religinis, ideologinis aplinkos poveikis yra toks stiprus, kad ilgainiui iš kritinio mąstymo lieka tik kritiškas nemąstymas (nemąstau ir kritikuoju). Tėvams, siekiantiems vaikus išmokyti mąstyti kritiškai, pirmiausia patiems reiktų to išmokti, t.y. abejoti savo pačių teiginių teisingumu, pagrįstumu, šaltiniais, turėti omeny, kad įsitikinimas gali būti klaidingas ir pan. Iš naujo išmokti mąstyti kritiškai, tai – gilus ir sunkus pokytis jei to “atsimokėte”. Kalbant apie pokyčius…

Susigyventi su pokyčiais – dar vienas, įgūdžių sąrašą užbaigiantis gebėjimas. Pokyčiai yra neišvengiama mūsų gyvenimo dalis. Ir kuo toliau, tuo daugiau ir didesnių tų pokyčių bus. Vaikui labai svarbu apsiprasti su kintančiu pasauliu. Mūsų organizmas siekia prisitaikyti prie aplinkos, tad turime įgimtą inerciją besikeičiančioms gyvenimo sąlygoms priimti. Ta inercija sukuria nepatogumų, kartu ir padeda spręsti problemas. Antropologai mano, kad būtent dėl jos žmogus pasidarė toks geras problemų sprendikas. Suaugusių darbas vaikui padėti adaptuotis pokyčiams vykstant, ir kartu palaikyti patį kai jis jų nori – pradedant nuosavu kambariu, baigiant persikėlimu į kitą miestą gyventi, ar studijomis užsienyje.

Įgūdžių, ypač psichologinių, sąrašas neturėtų būti baigtinis. Žinoma, tai – labai paviršutiniška apžvalga. Tikiuosi, kad šios idėjos gali pastūmėti ir pastūmės jus toliau ieškoti išsamesnės informacijos. Gal, nepažadu, kada ir aš parašysiu apie kurį iš šių įgūdžių išsamiau… nes vis dar neišmokau to sudėti į projektą, savarankiškai jį užbaigti ir kūrybingai pateikti, nesipriešindamas pokyčiams nuolat ką papublikuoti. Sėkmės!


Categories
Psichologija Saviugda

Vidinis konfliktas = kruvinas antkaklis


Būna, kad negalime apsispręsti, pasirinkti, priimti sprendimo? Ir ne mums vieniems, tiesa? Vieniems sprendimai – duona kasdieninė. Atrodo, kas čia sudėtingo, pasvėrei galimybes rizikas, privalumus, asmenines preferencijas, galų gale įsiklausei į tai, ką sako širdis ar kokia kita kūno dalis, ir štai, – sprendimas gatavas. Bet yra mūsų tarpe ir kita, beje, nemaža grupė žmonių, kuriai sprendimas – didelis vargas, o klausimas, ko nori jie patys, išmuša iš orbitos ir nubloškia iš komforto zonos per šviesmečius. Jie pasimeta. Kai kurie pasvarsto, kiti atšauna iš karto, – nėra labai svarbu ir tiks taip, kaip tiks daugumai, kitiems, aplinkiniams, tau…

Ar tikrai po atsakymu “man patiks tai, kas tau patiks” slepiasi nuoširdus atsidavimas kito nuomonei? Dažniausiai – ne. Po priimta svetima nuomone ar preferencija gūžiasi užgožtas tikrasis atsakymas, – nuslopintas, užgniaužtas nematantis dienos šviesos. Praeina kelios minutės, valandos, dienos, metai, o dienos šviesos jis taip ir nepamato. Į jo vietą įslenka kažkieno kito pasirinkimas. Tikrasis noras nusėdo giliai viduje lyg kalkių sluoksnis – nematomas, nejuntamas ir daugiau nebejudinamas. Laikui bėgant gal net įtikime, kad tie svetimi pasirinkimai yra mūsų pačių. Kuo dažniau “ryjame” svetimus norus, tuo greičiau ir tuo storesnis nuosėdų sluoksnis gulasi, atskirdamas tikruosius (mūsų) ir svetimus (kitų) poreikius, pastariesiems imant viršų. Jis skausmingai įsiterpia į kasdienybę kaip senatvinis sąnarių skausmas, vis primindamas – kažkas jau nebe taip, kaip anksčiau. Skausmas – labai aiškus priminimas: gyvename konflikte su savimi! Vertybės, žmonės gyvenime, laisvalaikis, darbai yra visiškai ne tie ir ne tai, apie ką svajojome ir ko norėjome siekti. Vidinis konfliktas spaudžia, plėšia, bukina. Jis – antkaklis, per plauką susitraukiantis kiekvieną kartą išdavus save. Traukiasi ir veržia vis stipriau, kol skausmingai įauga į odą, atverdamas niekada negyjančią žaizdą. Ir toliau susitraukinėja. Dienos tampa skausminga rutina, vis primenančia savęs išdavystes – sunkus, draskantis ir nepaleidžiantis antkaklis. Ooo… ir šalimais tikrai atsiras paguodžiančiųjų: karma, likimas, nėra galimybių, toks gyvenimas, yra kaip yra, turi atkentėti, turi nešti sunkų kryželį, taip lemta, kitaip neįmanoma… Padūsaukim kartu, pasijuokime iš demotyvacijų ir toliau gyvenkime kaip gyvenę…

Ne!

Išgramdyti tas skausmingas nuosėdas iš sielos dugno, nusiimti kruviną antkaklį galima! Po oda įaugusį antkaklį, keista nusiimti, kai kam gali net atrodyti, kaip savasties praradimas – juo giliau įaugęs, tuo savesnis jaučiasi. Be to nusiimti ir gi skaudės, randas liks… Skausmingas, bet savas, kaip dabar atiduosi? Tik Pamirštama maža detalytė – antkaklis ir toliau trauksis, kol uždusins, kol numarins sielą arba kūną. Štai todėl anksčiau ar vėliau išsivaduoti naudinga. Geriau anksčiau.

Praktikoje vis pastebiu keletą savęs išdavimo priežasčių. Viena: “aiškiai žinau ko noriu, bet negaliu garsiai apie tai prabilti”. Kita: “nežinau ko noriu, negaliu pasirinkti”. Abiem atvejais vidinis konfliktas neišvengiamas, tik pirmuoju jis labiau pastebimas, antruoju – sunkiau kontroliuojamas. Ir abiem variantais jo poveikis yra vienodai reikšmingas ir žlugdantis.

Padėti sau galima. Pirmiausia – stiprinant savikliovą, įsiklausant į tai, ko nuoširdžiai norisi ir aiškiai tai įvardinant. Pradžiai – sau. Pirmuoju atveju daugiau pastangų reiks apsibrėžiant savo ribas: išsakant poreikius, preferencijas, sakant “ne”, parodant kur nubrėžta riba, sustabdanti invaziją į jūsų fizinę ar psichinę erdvę.

Antruoju atveju svarbiau priimti save be išankstinių nuostatų ir kritikos, – atvirai, smalsiai, dėmesingai, – suteikti sau laiko pagalvoti ir nuspręsti, neskubant ieškoti atsakymo. Išduodate save abiem būdais? Padėti sau teks ir apsibrėžiant ribas ir labiau įsiklausant į save. Gerai, kad būdai nekonfliktuoja tarpusavy ir, tikėkimės, nesukels dar vieno vidinio konflikto. Sėkmės!