Categories
Psichologija Saviugda

7 klausimai vietoj Naujųjų Metų rezoliucijos


Aš netikiu rezoliucijomis, tikslų užsibrėžimu kitiems metams ir visokiomis ten ateities vizualizacijomis ir jų realizacijomis. Man jos neveikia ir, kiek žinau savo klientus, daugumai jų – irgi nelabai. Man asmeniškai geriausiai veikia savirefleksijos. Klausimai, kuriuos galiu sau užduoti ir, atvirai juos atsakydamas, suprasti, kas su manimi, kitais ir pasauliu vyksta. O tada jau imtis (ar nesiimti) veiksmų tą “kažką” keisti. Šis pratimėlis trumpas ir paprastas. Bet… Jį atlikus turėsite gerokai daugiau įžvalgų į savo ateinančius metus.

Oh, and bonus points – jame pateikiu ir savo paties atsakymus šiems metams. Žemiau:

7 klausimai vietoj Naujųjų Metų rezoliucijos

  1. Kuria šių metų akimirka labiausiai didžiuojuosi? Ką tai sako apie mano energijos/laiko/pinigų leidimą kitais metais?

Burlente nuplaukiau nuo vieno ežero kranto iki kito, be maudynių. Manau, daugiau laiko leisiu darydamas tai, kas mane nuoširdžiai traukia – fiziniai iššūkiai ir nauji nedarbiniai patyrimai – laikas gamtoje, ant vandens ir keliaujant.

  1. Koks žmogus mano gyvenimą šiais metais gerokai praturtino? Kokį žmogų norėčiau labiau pažinti kitais metais?

Tai buvo ne vienas žmogus. Tai buvo grupė žmonių, su kuriais aš kartu mokausi podiplominėse studijose. Su kai kuriais jų tapome daugiau nei bendramoksliais, – tapome draugais. Kol kas tiksliai nežinau, ką labiausiai norėčiau pažinti kitais metais; greičiausiai tai bus kažkas, ko dar nepažįstu asmeniškai ir kas mato pasaulį kitaip, nei aš.

  1. Apie atsispyrimą ir atsisakymą. Kam efektyviausiai aš atsispyriau, ko atsisakiau? O kam pasidaviau?

Manau, pakankamai gerai laikiausi neprisikimšdamas saldumynų esant bet kuriai progai, ir apskritai gerai tvarkiausi su savo emociniu valgymu. Pasidaviau… naktiniam skaitymui ir mėgstamo serialo žiūrėjimui. Gerokai per daug.

  1. Kam aš labiausiai pavydėjau? Kokias savybes, kurių norėčiau ir sau, turi tas žmogus?

Labai pavydėjau kolegoms/bendraminčiams darantiems mokymus ir organizuojantiems renginius. Man trūksta organizuotumo, gebėjimo projektus pabaigti iki galo, ir gebėjimą deleguoti vis dar reikia ugdyti. To tikrai trūksta, o kai patobulėsiu, tada žiūrėsim ar čia šuo pakastas.

  1. Kas suteikė daugiausiai fizinio pasitenkinimo mano kūnui? Kaip kitais metais gauti jo daugiau?

Be abejonės – ilgų distancijų bėgimas. Dar vanduo ir šiluma. Kitais metais norėčiau neapleisti bėgimo (nes dabar truputį apleidau), užsirašyti pagaliau į sporto klubą su pirtimis. Tikrai laikas, nes ketinu jau ilgiau, nei pusantrų metų.

  1. Koks klausimas man nedavė ramybės šiais metais, prie kurio, net ir davus sau atsakymą, vis grįždavau ir grįždavau? Kokio tipo atsakymas mane tenkintų?

Klausimas, ką toliau sukti su karjera, – kaip labiau orientuotis į vadovų ir organizacijų konsultavimą. Man reikia vizijos, kaip tai vyks, o tada galėsiu ją įgyvendinti.

  1. Kas dabar man sukelia neviltį? Kas šiandien suteikia vilties?

Neviltin varo smulkūs kasdieniai darbai, dažniausiai užmirštami rečiau – sąmoningai atidedami, po to išaugantys į problemas, kurias reikia spręsti any way. Vilties teikia gebėjimas mokytis ir tobulėti labai smulkiais, tačiau nuosekliais žingsneliais.

 

Klausimai parengti remiantis šiuo šaltiniu.

 


Categories
Psichologija Saviugda

Vidinis konfliktas = kruvinas antkaklis


Būna, kad negalime apsispręsti, pasirinkti, priimti sprendimo? Ir ne mums vieniems, tiesa? Vieniems sprendimai – duona kasdieninė. Atrodo, kas čia sudėtingo, pasvėrei galimybes rizikas, privalumus, asmenines preferencijas, galų gale įsiklausei į tai, ką sako širdis ar kokia kita kūno dalis, ir štai, – sprendimas gatavas. Bet yra mūsų tarpe ir kita, beje, nemaža grupė žmonių, kuriai sprendimas – didelis vargas, o klausimas, ko nori jie patys, išmuša iš orbitos ir nubloškia iš komforto zonos per šviesmečius. Jie pasimeta. Kai kurie pasvarsto, kiti atšauna iš karto, – nėra labai svarbu ir tiks taip, kaip tiks daugumai, kitiems, aplinkiniams, tau…

Ar tikrai po atsakymu “man patiks tai, kas tau patiks” slepiasi nuoširdus atsidavimas kito nuomonei? Dažniausiai – ne. Po priimta svetima nuomone ar preferencija gūžiasi užgožtas tikrasis atsakymas, – nuslopintas, užgniaužtas nematantis dienos šviesos. Praeina kelios minutės, valandos, dienos, metai, o dienos šviesos jis taip ir nepamato. Į jo vietą įslenka kažkieno kito pasirinkimas. Tikrasis noras nusėdo giliai viduje lyg kalkių sluoksnis – nematomas, nejuntamas ir daugiau nebejudinamas. Laikui bėgant gal net įtikime, kad tie svetimi pasirinkimai yra mūsų pačių. Kuo dažniau “ryjame” svetimus norus, tuo greičiau ir tuo storesnis nuosėdų sluoksnis gulasi, atskirdamas tikruosius (mūsų) ir svetimus (kitų) poreikius, pastariesiems imant viršų. Jis skausmingai įsiterpia į kasdienybę kaip senatvinis sąnarių skausmas, vis primindamas – kažkas jau nebe taip, kaip anksčiau. Skausmas – labai aiškus priminimas: gyvename konflikte su savimi! Vertybės, žmonės gyvenime, laisvalaikis, darbai yra visiškai ne tie ir ne tai, apie ką svajojome ir ko norėjome siekti. Vidinis konfliktas spaudžia, plėšia, bukina. Jis – antkaklis, per plauką susitraukiantis kiekvieną kartą išdavus save. Traukiasi ir veržia vis stipriau, kol skausmingai įauga į odą, atverdamas niekada negyjančią žaizdą. Ir toliau susitraukinėja. Dienos tampa skausminga rutina, vis primenančia savęs išdavystes – sunkus, draskantis ir nepaleidžiantis antkaklis. Ooo… ir šalimais tikrai atsiras paguodžiančiųjų: karma, likimas, nėra galimybių, toks gyvenimas, yra kaip yra, turi atkentėti, turi nešti sunkų kryželį, taip lemta, kitaip neįmanoma… Padūsaukim kartu, pasijuokime iš demotyvacijų ir toliau gyvenkime kaip gyvenę…

Ne!

Išgramdyti tas skausmingas nuosėdas iš sielos dugno, nusiimti kruviną antkaklį galima! Po oda įaugusį antkaklį, keista nusiimti, kai kam gali net atrodyti, kaip savasties praradimas – juo giliau įaugęs, tuo savesnis jaučiasi. Be to nusiimti ir gi skaudės, randas liks… Skausmingas, bet savas, kaip dabar atiduosi? Tik Pamirštama maža detalytė – antkaklis ir toliau trauksis, kol uždusins, kol numarins sielą arba kūną. Štai todėl anksčiau ar vėliau išsivaduoti naudinga. Geriau anksčiau.

Praktikoje vis pastebiu keletą savęs išdavimo priežasčių. Viena: “aiškiai žinau ko noriu, bet negaliu garsiai apie tai prabilti”. Kita: “nežinau ko noriu, negaliu pasirinkti”. Abiem atvejais vidinis konfliktas neišvengiamas, tik pirmuoju jis labiau pastebimas, antruoju – sunkiau kontroliuojamas. Ir abiem variantais jo poveikis yra vienodai reikšmingas ir žlugdantis.

Padėti sau galima. Pirmiausia – stiprinant savikliovą, įsiklausant į tai, ko nuoširdžiai norisi ir aiškiai tai įvardinant. Pradžiai – sau. Pirmuoju atveju daugiau pastangų reiks apsibrėžiant savo ribas: išsakant poreikius, preferencijas, sakant “ne”, parodant kur nubrėžta riba, sustabdanti invaziją į jūsų fizinę ar psichinę erdvę.

Antruoju atveju svarbiau priimti save be išankstinių nuostatų ir kritikos, – atvirai, smalsiai, dėmesingai, – suteikti sau laiko pagalvoti ir nuspręsti, neskubant ieškoti atsakymo. Išduodate save abiem būdais? Padėti sau teks ir apsibrėžiant ribas ir labiau įsiklausant į save. Gerai, kad būdai nekonfliktuoja tarpusavy ir, tikėkimės, nesukels dar vieno vidinio konflikto. Sėkmės!


Categories
Saviugda

Kas yra asmeninė laisvė?


Kuo toliau, tuo dažniau pavartoju terminą „asmeninė laisvė“. Ką turiu omeny? Besistengdamas išsakyti savo mintis kuo aiškiau, nepalikdamas vietos interpretacijai, pirmiausia apsibrėžiu sąvokas – kaip pats suvokiu suaugusio individo asmeninę laisvę? Keletas minčių ir samprotavimų, kurie, tikiuosi, ir jums, ir man pačiam padės aiškiau įsivardinti, kas yra ta asmeninė laisvė.

Pirma – asmeninė laisvė, tai galimybė rinktis. Nors pasirinkimus ir lemia aplinkos veiksniai (apie juos kiek žemiau), tačiau dažniau, gerokai dažniau, jie išplaukia iš mūsų pačių nuostatų, įpročių, įsitikinimų, psichinės būsenos ir galiausiai – fizinių gebėjimų.
Antra – pasirinkimus apriboja bei įtakoja ir išorinės aplinkybės: socialinė, ekonominė aplinka, gyvenamoji vieta, esamos finansinės galimybės. Šie veiksniai tampa antraeiliais asmeninės laisvės kontekste, kadangi turime galimybių juos daugiau ar mažiau keisti, sumažinti jų įtaką ar įtakoti patys.
Jei galime keisti mus supančias aplinkybes, vadinasi, …mūsų asmeninę laisvę labiausiai įtakojame patys. Tai, kaip gyvename dabar, yra niekas kita, kaip mūsų nugyvento gyvenimo minčių, pasirinkimų ir veiksmų rezultatas, šiek tiek iškraipytas nuo mūsų nepriklausančių aplinkybių. Iš esmės, esame patys už jį atsakingi, nesvarbu, patinka ar ne.

Asmeninė laisvė, – tai mūsų gebėjimas susikurti tokį gyvenimą, kokio nusipelnome pagal pačių įdėtas pastangas. Skamba kaip saldus reklamos šūkis, po kurio turėtų būti pasiūlymas naujam televizoriui su galimybė pirkti išsimokėtinai. Gal būt… Tik paslėpta čia gerokai daugiau, nei naujas, didesnis už sieną telikas. Tai – visas jūsų ir mano gyvenimas, visas kurį turime. Ir kaina gerokai didesnė, nei sumokama pinigais. Kaina – asmeniniai mūsų pačių pokyčiai, dažniausiai vykstantys skausmingai, reikalaujantys pastangų, energijos ir ilgai trunkantys. Kaina – išėjimas už jaukaus komforto ribų, susidūrimas su savo baimėmis, trūkumais, traumomis, nepritekliumi, negalia, praeitimi ir realia dabartimi. Kaina – pasibaigęs melavimas sau ir mums patiems nepatinkančio elgesio teisinimas. Kaina – savęs identifikavimas kaip unikalaus, vieno ir atskiro žmogaus, o ne profesijos, giminystės ryšio, ar turimų daiktų / turto savininko įvardinimas. Kaina – suvokimas, kad tik patys ir esame atsakingi už viską, kas dabar vyksta mūsų gyvenime, už norą keisti dalykus, ir pripažinimą, kad kai kas mums nepatinka ir mes su tuo taikstomės.

Pavyzdžiui. Vertinu gerą, sąmoningą, linksmą ir praturtinantį ryšį su žmonėmis, bei suprantu, kad laikas leidžiamas su priešingybėmis skurdina mano gyvenimą. Ilgai tai ignoravau ir meluodavau sau, kad tie toksiški žmonės kažkuo mano gyvenimą praturtina, ar bent jau nesugadina. Realybė kitokia: bijodamas atstūmimo bandau patikti visiems ir nesugebu atsiriboti nuo tų priešingųjų. Norėdamas į savo gyvenimą įsileisti kuo daugiau asmeninės laisvės, pripažįstu sau, kad bijau: nepatikti, atstūmimo, izoliacijos. Bent jau sau nemeluoju, dar nesielgdamas taip, kaip norėčiau. Tai padeda geriau suvokti situaciją realiai ir, jei norėsiu, galėsiu dėti pastangų: atsiriboti nuo arba konfrontuoti. Tai – diskomfortas, kartu ir augimas, įveikiant baimes.

Asmeninė laisvė, – tai mūsų pačių sąmoningas gyvenimas, išsivaduojant iš traumų, iracionalių įsitikinimų, saviempatijos ir empatijos trūkumo, prarasto identiteto, iškreiptų asmenybės ribų, nuvertintų gebėjimų, nesuformuotų įgūdžių ir viso kito, trukdančio mums siekti tokio gyvenimo, kokio natūraliai ir tikrai norime.
Asmeninė laisvė yra suvokimas, jog patys ir esame atsakingi už save bei savo gyvenimą, kad ir kokioje duobėje būtume. O jei dar turime vaikų, prisideda atsakomybė ir už jų išugdymą sąmoningais, jautriais, savarankiškais, unikaliais ir laisvais žmonėmis. Nelengva, užtat verta.

Apibendrinamas, pabandysiu surašyti sritis, man atrodančias svarbiomis, kuriant asmeninę laisvę, siekiamybes, nuo ko turėtume būti nepriklausomi, tikrųjų siekdami asmeninės laisvės.

  • Laisvė nuo priklausomybių – medžiagų (alkoholio, tabako, narkotikų…) ar elgsenos (lošimo, pirkimo, interneto, darbo…).
  • Laisvė nuo psichologinių problemų ir traumų – nuo disfunkcinio elgesio, neadekvačių jausmų ar būsenų, žemos savivertės.
  • Laisvė nuo dogmų ir kultūros (visuotinio kulto) – jutimas, mąstymas, kūrimas neapsiribojant nuosavomis paradigmomis ar kultūrine įtaka.
  • Laisvė santykiuose – išlikimas autentiškais ir unikaliais, neišduodant savo Tikrojo aš.
  • Atsakomybės laisvė – visiškos atsakomybės už save, savo jausmus ir poelgius prisiėmimas.
  • Moralinė laisvė – gyvenimas remiantis visuotinės moralės normomis.
  • Finansinė laisvė – gyvenimas taip, kad finansiniai ištekliai neapribotų kitų mūsų laisvių.
  • Kūrybos laisvė – savo kūrybinio prado išlaisvinimas ir realizavimas.

Gal kažką ir praleidau… Jei taip, duokite apie tai žinoti. Komentaruose ar asmeniškai.


Categories
Saviugda

Lėtas gyvenimas


Noriu ši tikro pažvelgti į savo gyvenimą. Klausimas rimtas: ar galiu pažiūrėti į gyvenimą, kuris „lekia pro šalį“? Ką veikiau vakar, užvakar, prieš savaitę, prieš mėnesį? Ką veikiu dabar?

Ieškodamas vis daugiau būdų prasmingai ir sąmoningai leisti valandas, pastebėjau: labiau skubėdamas būnu įsitempęs, galvoju vis apie kažką naujo ir kito. Siekdamas praturtinti savo ar kitų gyvenimus, matau, – kuo greitesnio rezultato siekiu, tuo silpnesnis mano ryšys su savimi. Išlikdamas ramus, neskubėdamas, sukuriu sau aplinkybes pajausti pasaulį: krentančius lapus, vis kitokią šviesą ant jau įprastų pastatų sienų, praeivių nuotaikas, maisto skonį, miško kvapą… Jau kuris laikas mieliau renkuosi važiuoti dviračiu, net ir lyjant lietui. Tada pasaulis juda pakankamai lėtai, kad jį pastebėčiau, o aš judu pakankamai greitai, kad galėčiau kur nors nusigauti.

Lėtas gyvenimas nereiškia, kad jame nėra skubiai ir greitai daromų dalykų. Kartais tai neišvengiama, net privaloma. Tačiau, kai visos mūsų dienos minutės suskaičiuotos iki sekundės, laiko gyventi kaip ir nebelieka. Tampame savo pačių susikurtų pasakų ir istorijų herojais: privalome, turime, mums reikia… Taip gyvenime nebelieka vietos pasirinkimui ir tikriems norams, kylantiems iš mūsų Tikrojo aš. Pasirinkimams ir norams, už kuriuos esame atsakingi tik patys. Rinkdamiesi bei norėdami atsakingai, gyvenimą kuriame tokį, kuriame nebegalime atsakomybės perkelti kitiems: sutuoktiniui, darbdaviui, valdžiai, tėvams, mokytojams, draugams… Jei patys pasirenkame daryti viena ar kita, jei darome tai, ką tikrai norime, neišvengiamai už rezultatus atsakomybę prisiimame patys. Taip sunkiau, gerokai sunkiau, nei pasakyti kad gyvenimas (ar visi kiti herojai išvardinti kiek aukščiau) mus verčia elgtis vienaip ar kitaip: eiti į darbą, mokytis, laikytis dietos, pirkti automobilį ar paskambinti mamai. „Nes reikia / privalau / negaliu kitaip“ – lengvas pasiteisinimas. Tačiau, jei taip pasirinkome patys, patys ir atsakome už pasekmes.

Kai gyvenimas sulėtėja, pasirinkimus ir norus galime apgalvoti (jei reikia) ilgiau, nei keletą minučių. Galime ties jais apsistoti valandomis, neskubėdami priimti sprendimą. Galime stebėti save, ateinančias ir nueinančias mintis, jausmus, idėjas. Galime su jomis pabūti ir paleisti, arba priešingai – pasigauti ir auginti.

Jau ilgą laiką, gal daugiau, nei 30 savo gyvenimo metų (dabar man 43), ilgėjausi lėto gyvenimo, kuomet galiu ramiai žiūrėti į pasaulį, neskubėdamas pasidžiaugti kai kuriomis akimirkomis ir pagaliau pajausti ryšį su savimi. Ir dabar kartais jo ilgiuosi, kai pasiduodu seniems įpročiams skubėti, įsitempti, pergyventi ir vengti tikro pabuvimo su savimi. Tokiomis akimirkomis padeda aiškiai nusistatyti prioritetai – gyvenimo sritys į kurias kreipiu dėmesį, dėl kurių galiu pergyventi ir jaudintis, ir kitos – dėl kurių pažadėjau sau nebesukti galvos. Gal ir jums tai pravers, kaip pavyzdys, padedantis susimažinti patiriamo streso ir nerimo kiekį.

Sąrašas (nebaigtinis) dalykų, dėl kurių pažadu sau nesukti per daug galvos:

  • mano išvaizda
  • kitų nuomonė apie mane
  • mano transporto priemonės
  • komfortas
  • FB ar Instagram like’ai

Kitas (irgi nebaigtinis) sąrašas, – dalykai galintys užimti mano dėmesį ir laiką:

  • asmeninė laisvė
  • mano fizinė ir psichinė sveikata
  • artimųjų sveikata ir gerovė
  • darbo, kurį atlieku kokybė
  • laiko, kurį praleidžiu gyvendamas, kokybė.

Negaliu girtis, kad visada gyvenu tiksliai pagal sąrašą. Kartais punktai iš vieno sąrašo „išslysta“ į kitą. Tai, ką pakomentavo feisbuke apie mane, kartais būna svarbiau nei laikas, kurį galėčiau skirti besimokydamas naujų profesinių paslapčių. Tačiau prioritetai ir minėtas sąrašas padeda vėl pažvelgti į lėtą gyvenimą kritiškai ir grįžti prie balanso – lėto gyvenimo.

O koks jūsų gyvenimo tempas? Kuo jūs norėtumėte labiau užpildyti savo gyvenimo valandas, o ką iš jų išimti? Pasidalinkite komentaruose. Aš už lėtą gyvenimą, o jūs?