Ta proga, kad vakar buvau iškviestas (pakviestas) į tėvų susirinkimą ir, po ilgų metų pirmą kartą nesibaiminau kad kažkas negerai su mano pažymiais ar elgesiu, pasidalinsiu keletu minčių… Tema paprasta. Įgūdžiai, kurių mokyklose nemoko, bet kurie bus būtini tiek mažiems, tiek ir dideliems žmonėms. Beje, kvietė mane Demokratinė mokykla, tad jei kas iš tikro domisi geriausia alternatyva savo atžalų ugdymui – check them out! Šis tekstas – daugiau pamąstymai iš šio blogo įrašo anglų kalba, tačiau kaip velionis Steve Jobs sakydavo: “geri menininkai kuria, geriausi – vagia”. Štai vogtas įgūdžių sąrašas,įgūdžių nepakenksiančių ir jums (jei dar neturite) ir jūsų vaikams (jei jau turite ar planuojat). Kokiame pasaulyje gyvensime po 10-20 metų niekas, net geriausi pasaulio futurologai nežino, o šie įgūdžiai, kaip visraktis tinkantis visoms gyvenimo situacijų spynoms atrakinti.
Nenorėčiau išskirti vieno ar kelių punktų kaip pagrindinių, – jie visi svarbūs, vienas kitą suponuoja, sukurdami savitą ir veiklią ekosistemą. Beje, kalbant apie vaikus, galite tai taikyti ir savo vidiniam vaikui.
Įgūdžiai:
Smalsumas yra pagrindinis variklis, padedantis ir vaikams, ir suaugusiems iš tikrųjų kažką išmokti (ne mintinai iškalti). Jis sukuria galimybę į problemas žiūrėti kaip į įdomias mįsles, o ne kaip į neįveikiamus kalnus. Mįslių išsprendimas savaime yra malonus ir skatinantis dalykas. Vaikai yra smalsūs iš prigimties ir dažniausiai jiems nereikia papildomai to smalsumo skatinti. Tradicinė mokykla ir ribojantys tėvai yra pagrindiniai smalsumo inhibitoriai, atmušantys bet kokį norą domėtis dalykais, reiškiniais, žmonėmis ir pasauliu iš esmės.
Leiskite vaikams užduoti klausimus, skatinkite juos uždavinėti ir ieškokite atsakymų kartu su jais (taip lavėsite ir jūs). Kyla dar daugiau klausimų? Ieškokite daugiau atsakymų, tol, kol surasite. Taip klausimai niekada nesibaigs ir smalsumas neišsisems. Toks ir tikslas.
Kūrybingumas. Jūsų vaikas, o kažkada ir jūs buvote (ir labai tikiuosi kad tebesate), kieti problemų sprendėjai. Su laiku, ir ypač su dabartinės mokymo sistemos įtaka, iš problemų sprendėjų žmonės tampa teisingo atsakymo žinotojais.
Leiskite vaikams spręsti problemas patiems. Jei prašo pagalbos, padėkite, tačiau bėgant laikui vaikas atras vis daugiau galios pats spręsti ir sudėtingus klausimus, tad leiskite jam tai daryti. Jo atrandami būdai greičiausiai bus ne tokie tobuli kaip norėtųsi, tačiau labai kūrybingi. Nenurodinėjant kaip “reikia” daryti, sukuriama erdvė laisvam pasirinkimui, klaidoms ir mokymuisi iš jų. Taip vaikas taps savarankiškesniu, o tai – kitas įgūdis.
Savarankiškumas. Augdami vaikai įgyja vis daugiau savarankiškumo, ir jiems prireikia vis daugiau erdvės ir privatumo. Gerbkite tas ribas, leiskite vaikui klysti ir mokytis iš savo klaidų. Nesmerkite jo už tai, kad jis daro kažką nepasitaręs su jumis, – jis mokosi būti savarankiškas. Juk toks ir yra jūsų siekis, ar ne? Nebent norite užauginti nuo savęs priklausomą (ar šiaip priklausomą) žmogų. Savarankiškumas sukuria galimybes išmokti pačiam įvertinti savo jėgas ir pasiekti užsibrėžtų tikslų. Tai perkelia mus į kitą punktą…
Projektų įvykdymas. Mūsų gyvenimas yra pilnas projektų, net jei to nepastebime: siekių, kuriems turime ribotus išteklius, tikslą ir (dažnokai) apibrėžtą laiką. Išmokti važiuoti dviračiu, nupiešti mamai atviruką, sukonstruoti robotą… Tai – vaikiški projektai. Jei vaikų iniciatyva ir smalsumas nėra užgesinti apribojimais ir privalomomis žiniomis, vaikai patys susigalvoja projektų idėjų ir jas siekia įgyvendinti. Palaikydami juos sunkiuose etapuose, skatindami ne už rezultatą, o už pastangas, išmokysite juos įveikti net ir sudėtingiausias užduotis. Vaikai noriai imasi iniciatyvos. Dar vienas svarbus akcentukas, pasikartosiu gal, – leiskite jiems klysti, leiskite mesti ir pradėti iš naujo. Priimkite tai, kaip mokymosi procesą, ne pagrindinį gyvenimo įvykį. Taip, tai, kaip ir žaidimas, bet kartu tai yra labai svarbios savo gyvenimo aistros paieškos.
Rasti savo aistrą – gebėjimas padedantis būti laimingesniu. Pusė suaugusių žmonių nemėgsta savo darbo. Why? Nes iš jų buvo atimta jų gyvenimo aistra, gebėjimas pajausti savyje tai, kas labiausiai patinka, o tada sekti potraukiu, naudojant čia išvardintus įgūdžius. Klientai neretai dalinasi, kaip vaikystėje norėjo būti tuo ar kitu: daktaru, statybininku, mokytoju, virėju… Dabar jie viduriniosios grandies vadovai, vadybininkai, projektuotojai, teisininkai, statybininkai (ne tie kurie norėjo)… Gilus konfliktas tarp to, ko trokšta iš tikro ir ką daro gyvenime, atveda juos iki psichologo kabineto.
Jei būtų galėję ir išmokę … savarankiškai priimti sprendimus, klysti, pasiekti, žvelgti kūrybiškai, priimti save, ir, žinoma, būtų turėję tam tinkamą terpę vaikystėje, jie ir būtų tais, kuo norėjo būti visą gyvenimą.
Būti laimingais su pačiais savimi. Čia, atrodo, suaugusiųjų reikalas, tačiau to išmokstame jau vaikystėje, bent jau turėtume. Pažiūrėkite į žaidžiančius vaikus. Ar jie laimingi? Taip! Ar visas jų gyvenimas bus žaidimas? Ne! Bet vaikai išmoksta būti laimingais net ir nežaisdami; tiksliau jų žaidimai perauga į tikrą gyvenimą nejučiomis, tėvams po truputį paleidžiant vaiką iš savo globos ir nelaikant pririšus prie savęs. Tai stipriai siejasi su nepriklausomybe, tačiau – ne tas pats. Vaikas gali būti savarankiškas, pasigaminti pietus maistą, išsiskalbti rūbus ir pan., tik dėl to, kad tėvų niekada nebuvo šalia. Jis nėra laimingas, štai apie ką aš.
Empatija. Geras žodis. Man jis patinka, kaip patinka ir empatiški žmonės. Vaikai savo emocijų suvokti negali, taigi už juos empatizuoti turi tėvai. Laikui bėgant, vaikui augant (tėvams vis dar empatizuojant), vaikas pats pradeda suvokti savo emocijas, o kartu – aplinkinių. Empatija yra nepaprastai svarbus elementas sveikiems ryšiams užmegzti, laimės pojūčiui atsirasti ir savireguliacijai. Taigi, empatizuokite vaikams, sau, aplinkiniams. Taip kuriame geresnį psichologinį mikroklimatą aplink save ir savyje.
Kritinis mąstymas. Su šia dalimi, deja, šlubuoja 99% mūsų visuomenės ir pasaulio, apskritai. Kritinis mąstymas nėra toleruojamas, nors visi save tokiais vadina ir nori būti. Bet greičiausiai nėra. Kritinis mąstymas vaikams yra įgimtas, tačiau kultūrinis, religinis, ideologinis aplinkos poveikis yra toks stiprus, kad ilgainiui iš kritinio mąstymo lieka tik kritiškas nemąstymas (nemąstau ir kritikuoju). Tėvams, siekiantiems vaikus išmokyti mąstyti kritiškai, pirmiausia patiems reiktų to išmokti, t.y. abejoti savo pačių teiginių teisingumu, pagrįstumu, šaltiniais, turėti omeny, kad įsitikinimas gali būti klaidingas ir pan. Iš naujo išmokti mąstyti kritiškai, tai – gilus ir sunkus pokytis jei to “atsimokėte”. Kalbant apie pokyčius…
Susigyventi su pokyčiais – dar vienas, įgūdžių sąrašą užbaigiantis gebėjimas. Pokyčiai yra neišvengiama mūsų gyvenimo dalis. Ir kuo toliau, tuo daugiau ir didesnių tų pokyčių bus. Vaikui labai svarbu apsiprasti su kintančiu pasauliu. Mūsų organizmas siekia prisitaikyti prie aplinkos, tad turime įgimtą inerciją besikeičiančioms gyvenimo sąlygoms priimti. Ta inercija sukuria nepatogumų, kartu ir padeda spręsti problemas. Antropologai mano, kad būtent dėl jos žmogus pasidarė toks geras problemų sprendikas. Suaugusių darbas vaikui padėti adaptuotis pokyčiams vykstant, ir kartu palaikyti patį kai jis jų nori – pradedant nuosavu kambariu, baigiant persikėlimu į kitą miestą gyventi, ar studijomis užsienyje.
Įgūdžių, ypač psichologinių, sąrašas neturėtų būti baigtinis. Žinoma, tai – labai paviršutiniška apžvalga. Tikiuosi, kad šios idėjos gali pastūmėti ir pastūmės jus toliau ieškoti išsamesnės informacijos. Gal, nepažadu, kada ir aš parašysiu apie kurį iš šių įgūdžių išsamiau… nes vis dar neišmokau to sudėti į projektą, savarankiškai jį užbaigti ir kūrybingai pateikti, nesipriešindamas pokyčiams nuolat ką papublikuoti. Sėkmės!
Neretai, ką čia neretai, faktiškai visada, terapijoje kliento būsenai stipriai pagerėjus pirmą kartą, mano galvoje užsidega raudona lemputė “Dėmesio, nerimas!” Klientams, po labai Ilgo laiko, dažnai net po didžiosios jau nugyvento gyvenimo dalies, pajutus stiprų palengvėjimą prasideda fenomenas, kurį vadinu nerimas terapijai progresuojant. Sumažėjus patologijų naštai (nemalonių jausmų, besikartojančių minčių, priklausomybių, nerimo, prislėgtumo) … pasidaro baugu, kad pagerėjimas – laikinas. Metaforiškai tai galima pavaizduoti buvimu ant bangos – gera, o kartu baisu, kad tas gerumas netikėtai pasibaigs ir teks veidu tėkštis nuo jos žemyn. Ir dar norisi, kad tai nesibaigtų. Niekada.