Press "Enter" to skip to content

Atidėliojimo menas. Arba kodėl „motyvacija“ neveikia?

Ką galima sukurti iš elektrinio dviračio, grindų šluostės ir pakelio vaflių? Jei nesigalvoja, bala nematė, – atidėk ateičiai. Man susigalvojo taip: važiuoti pasivažinėti, išsivalyti namus ir paužkandžiauti. Nesvarbu, jei šiandien – projekto atidavimo data, bet jo ir Nacionalinio Stadiono Vilniuje baigtumai – vienodo lygio. Dar tau verkiant reikia pas gydytoją ir nesi hipochondrikas, o tvarkytoją tik ką išleidai pro duris.
Gal kokią instaliaciją iš tų dalykų padarytum, kaip šiuolaikinis menininkas? Tikėtina, pasiseks, jei vėl neatidėsi. Vėl… Bet palauk! Gal esi kitos srities kūrėjas, o tavoji sritis – atidėliojimo menas?! Aš esu! Atidėliojimo menas yra mano dalykas, ir aš varau kietai!

Atidėjus tą sarkazmą į šalį, galim apžvelgti priežastis. Kažkada seniai, kai dar mokiausi (nereiškia kad dabar jau esu išmokęs) reikšti mintis rašytine forma, apie atidėliojimo meną irgi reiškiausi. Šiandien nutariau, kad reikia temą grąžinti į eterį. Perdaryti, kas jau buvo parašyta, kad tiesiog būtų geriau. (O podkasto epizodo įrašymą atidėti… Kaip ironiška.)

Faktas, – atidėliojimo menas yra tuo labiau propaguojamas, kuo greitesnį ir sudėtingesnį gyvenimą gyvename. Jis įtakoja tavo darbinę sferą, asmeninį gyvenimą, santykius, sveikatą… ir tikrai dar kitas sritis, nepaminėtas čia. Atidėliojimas suknisa gyvenimą kaip reikiant ir, svarbiausia, griūnant vienai sričiai, pasekmės nuvilnija per gyvenimo, santykių ir dalykų kontinuumą, kaip raibuliai nuo ežeran įmesto žuvų jauko kukulio. (Akmenis palikim vaikams į ežerą metyti.)

Mano sename rašyme apie atidėliojimo meną, kalbėjau apie saviugdą ir savityrą, kaip priemones su atidėliojimu tvarkytis iš esmės. Eini į psichoterapiją, krapštinėji vaikystę po lopinį ir, voilà – matai, kaip neigiamų vaikystės patirčių vaiduokliai virsta atidėliojimo apraiškomis šiandien. Tai, ką rašiau tada, vis dar tiesa. Bet juk norisi kokio greitesnio būdo, be trejeto metų terapijos ir penkių tomų asmeninio trapinio dienoraščio. Taip. Norisi ir man, tad pažiūrim, ką galima padaryti?

N.B. ieškanitems greito būdo

Skrolinti žemyn, prie atsakymo ką padaryti – neverta. Greito (vis viena) recepto nėra. Čia suminėtos priežastys, padėsiančios suprasti, o darymas liks tau. Jei norisi greito atsakymo (ir rezultato) apsaugosiu nuo nusivylimo, – jo tiesiog nebus, tad gali uždaryti šitą tekstą ir eiti atidėlioti toliau.

Kokie yra dalykai, skatinantys atidėliojimo meną?

Kas bus suminėta žemiau yra susipynę ir veikia tarpusavyje. Dažniausiai yra keletas dominuojančių dalykų. Įveikei juos ir, tikėtina, atidėliojimas nebebus toks įtakingas.

  • Nerimas. Viename TL Naujienų numeryje rašiau apie šitą. Kuo arčiau nerimą keliantis įvykis, tuo daugiau nerimo jis sukelia. Paprasta. Atidėjai, ­– nerimą nuėmė kaip įkalus vaistų nuo gripo (reklamoje). Atidėliojame malšindami savo nerimą, jį stumdami tolyn laike.
  • Planavimo paklaida. Perspektyvos ir laiko nejautimas. Kognityvinis filtras, veikiantis tavo gebėjimą vertinti, – kuo laiko juostoje toliau yra darbas, tuo (manai): mažiau pastangų reikės jam atlikti, jo svarba mažesnė. Atidėjai, – viskas atrodo paprasčiau ir nesvarbiau.
  • Sėkmės / nesėkmės baimė. Jei, pabaigus projektą, mums pasiseks / nepasiseks (žiūrint nuo kurios baimės kenti), pabaigą natūraliai norisi nukelti. Šitas tiesiogiai siejasi su nerimu, bet dar būna, kad nesėkmės baimė darbo pabaigą pastumia vis tolyn, dirbant prie smulkučių ir visiškai nereikšmingų detalių, nekeičiančių esmės.
  • Pasipriešinimo jėga. Jai įveikti reikia trijų komponentų: aiškių pirmųjų žingsnių, vizijos ar aiškaus tikslo, nepasitenkinimo esama padėtimi. Jei neaišku kaip pradėti, neaišku kur judėti, ir neaišku kad bus geriau, – kam stengtis?
  • Prioritetai. Atidėliojimo menas tarpsta dėl vertybių ir gyvenimo realybės nesuderinamumo. Jis gali būti laikinas (esant nenumatytai situacijai) arba chroniškas (pvz. dirbant nemėgstamame darbe). Beje, gebėjimas skirstyti prioritetus yra psichologinis įgūdis.
  • Įgūdžių stoka. Tu tiesiog dar neišmokai prioretizavimo ir / ar planavimo įgūdžio, techninių darbo įgūdžių, dar kokio dalykėlio-įgūdėlio. Kai nemoki, – užtrunki, nes reikalauja daugiau laiko, nei planavai, darai klaidas (jas reikia taisyti), baisu kritikos, nerimauji dėl rezultato… Matai, persipina čia viskas.
  • Įpročių stoka. Kad nereiktų motyvacijos ir valios, veikiančios ne ilgiau už iPhone bateriją, reikia įpročių. Kuo daugiau turi įpročių ir kuo jie kryptingesni, tuo mažiau pasipriešinimo ir nerimo kyla. Tu tiesiog veiki kaip šveicariškas laikrodis, be blaškymosi laike (kartais) pirmyn ir (dažniausiai) atgal.
  • Psichologinio atsparumo stoka. Būna, dalykus padaryti atrodo tiesiog sunku. Neužtenka vien įpročių, įgūdžių ir prioritetų. Nerimas valdo, baimės klesti. Čia psichologinio atsparumo nauda akivaizdi – tu tiesiog darai, nes žinai, kad gali. Laikas dejuoti ir nerimauti bus padarius (greičiausiai ir neprireiks). Žinoma, psichologinis atsparumas ir savivertė – neatsiejami kaip hipsteris ir barzda.
  • Menka savivertė. Jautiesi kaip absoliutus nulis. Visi kiti, nepriklausomai nuo objektyvios realybės atrodo geresni, sąmoningesni, stipresni, drąsesni ir dar visokie -esni. Net jei gerai pavarai, taip nesijauti. Tai prisideda prie atidėliojimo per visus jau suminėtus priežastinius punktus.

„Motyvacija“ ir atidėliojimo menas

Ir galiausiai … Ta-daaam!!! … „Motyvacijos stoka“. Šitas – mano mėgstamas. Sielos influenceriai motyvacinį šūdą pakuoja į instagraminių profilių popierėlius ir pardavinėja kaip vėžį+ŽIV+širdies koronaro ligą+pagirias vienu-metu-ir-visam-gyvenimui išgydantį vaistą. Būtent dėl to nemažai tūkstantmečio kartos (millenials) atstovų kenčia, laukdami motyvacijos kažką daryti, o nesulaukę – ieško gyvenime kitos veiklos kuri juos „motyvuotų“. Vėl nesulaukę jos, toliau mėtosi ir atidėlioja laukdami „motyvacijos“.

„Motyvacija yra terminas, nusakantis faktorius, kurie aktyvuoja, nukreipia ir palaiko į rezultatą orientuotą elgesį. Motyvai yra atsakymai į elgesio „kodėl“, – tai poreikiai ir norai varantys mūsų elgesius ir paaiškinantys ką darome. Motyvų nestebime; labiau darome išvadas iš mūsų stebimo elgesio.“

– sako Jeffrey S. Nevid, bendrosios psichologijos vadovėlio autorius. „Motyvacija“ yra ką jauti kažką kryptingai padaręs, o kryptingai veiklai neužtenka vien įkvepiančių citatų ir nuotraukų su siekiamais tikslais ant ekrano užsklandos.Tai kaip ten su motyvacija?

Tai ką, Juliau, daryti, kad atidėliojimo menas būtų ne mano dalykas?

Kai žinai priežastis, gali išsiaiškinti, kaip su jomis tvarkytis. Jei surašyčiau kaip auginti menką savivertę, mokytis įgūdžių, įveikti nerimą, ignoruoti dabarties paklaidą – gautųsi knyga. O atskirų straipsnių, knygų, kursų ir kitų dalykų tomis temomis jau yra visas kalnas. „Go to therapy“ – sakau, kai manęs klausia kaip efektyviausiai susitvarkyti su sudėtingomis, visas gyvenimo sritis perpinančiomis problemomis.

Kitu atveju, kad pasikeistų, pirmas žingsnis būtų suprasti atidėliojimą labiausiai skatinančias priežastis. Rasti būdų kaip jas įveikti ir kaip pastiprinti tai, kas jau veikia (tikiu, tikrai yra bent kažkas). Pasitelk motyvaciją – stebėk, kokios jėgos tave motyvuoja atidėlioti. Tik supratęs gali keisti dalykus.

Eik nedideliais žingsniais, nepersistenk. Atidėliojimo įveikimas neturėtų būti dar viena priežastis kažko nedaryti.

Kadaise buvau didis atidėliojimo menininkas, dabar tas talentas kiek sumenko. Ne dėl „motyvacijos.“ Supratau kai kas motyvuoja mane neveikti, kas veikti. Psichologinės jėgos, kompleksai, išoriniai ir vidiniai stimulai. Žinau, kaip kartais yra sunku tai įveikti.

Bet… žinai, kitu atveju bėgimas kaip pelei uždarame rate, atrodo blogesnė perspektyva. Tai eik ir padaryk kažką. Eisiu ir aš!

Be First to Comment

Parašykite komentarą