Categories
Psichologija Saviugda

7 klausimai vietoj Naujųjų Metų rezoliucijos


Aš netikiu rezoliucijomis, tikslų užsibrėžimu kitiems metams ir visokiomis ten ateities vizualizacijomis ir jų realizacijomis. Man jos neveikia ir, kiek žinau savo klientus, daugumai jų – irgi nelabai. Man asmeniškai geriausiai veikia savirefleksijos. Klausimai, kuriuos galiu sau užduoti ir, atvirai juos atsakydamas, suprasti, kas su manimi, kitais ir pasauliu vyksta. O tada jau imtis (ar nesiimti) veiksmų tą “kažką” keisti. Šis pratimėlis trumpas ir paprastas. Bet… Jį atlikus turėsite gerokai daugiau įžvalgų į savo ateinančius metus.

Oh, and bonus points – jame pateikiu ir savo paties atsakymus šiems metams. Žemiau:

7 klausimai vietoj Naujųjų Metų rezoliucijos

  1. Kuria šių metų akimirka labiausiai didžiuojuosi? Ką tai sako apie mano energijos/laiko/pinigų leidimą kitais metais?

Burlente nuplaukiau nuo vieno ežero kranto iki kito, be maudynių. Manau, daugiau laiko leisiu darydamas tai, kas mane nuoširdžiai traukia – fiziniai iššūkiai ir nauji nedarbiniai patyrimai – laikas gamtoje, ant vandens ir keliaujant.

  1. Koks žmogus mano gyvenimą šiais metais gerokai praturtino? Kokį žmogų norėčiau labiau pažinti kitais metais?

Tai buvo ne vienas žmogus. Tai buvo grupė žmonių, su kuriais aš kartu mokausi podiplominėse studijose. Su kai kuriais jų tapome daugiau nei bendramoksliais, – tapome draugais. Kol kas tiksliai nežinau, ką labiausiai norėčiau pažinti kitais metais; greičiausiai tai bus kažkas, ko dar nepažįstu asmeniškai ir kas mato pasaulį kitaip, nei aš.

  1. Apie atsispyrimą ir atsisakymą. Kam efektyviausiai aš atsispyriau, ko atsisakiau? O kam pasidaviau?

Manau, pakankamai gerai laikiausi neprisikimšdamas saldumynų esant bet kuriai progai, ir apskritai gerai tvarkiausi su savo emociniu valgymu. Pasidaviau… naktiniam skaitymui ir mėgstamo serialo žiūrėjimui. Gerokai per daug.

  1. Kam aš labiausiai pavydėjau? Kokias savybes, kurių norėčiau ir sau, turi tas žmogus?

Labai pavydėjau kolegoms/bendraminčiams darantiems mokymus ir organizuojantiems renginius. Man trūksta organizuotumo, gebėjimo projektus pabaigti iki galo, ir gebėjimą deleguoti vis dar reikia ugdyti. To tikrai trūksta, o kai patobulėsiu, tada žiūrėsim ar čia šuo pakastas.

  1. Kas suteikė daugiausiai fizinio pasitenkinimo mano kūnui? Kaip kitais metais gauti jo daugiau?

Be abejonės – ilgų distancijų bėgimas. Dar vanduo ir šiluma. Kitais metais norėčiau neapleisti bėgimo (nes dabar truputį apleidau), užsirašyti pagaliau į sporto klubą su pirtimis. Tikrai laikas, nes ketinu jau ilgiau, nei pusantrų metų.

  1. Koks klausimas man nedavė ramybės šiais metais, prie kurio, net ir davus sau atsakymą, vis grįždavau ir grįždavau? Kokio tipo atsakymas mane tenkintų?

Klausimas, ką toliau sukti su karjera, – kaip labiau orientuotis į vadovų ir organizacijų konsultavimą. Man reikia vizijos, kaip tai vyks, o tada galėsiu ją įgyvendinti.

  1. Kas dabar man sukelia neviltį? Kas šiandien suteikia vilties?

Neviltin varo smulkūs kasdieniai darbai, dažniausiai užmirštami rečiau – sąmoningai atidedami, po to išaugantys į problemas, kurias reikia spręsti any way. Vilties teikia gebėjimas mokytis ir tobulėti labai smulkiais, tačiau nuosekliais žingsneliais.

 

Klausimai parengti remiantis šiuo šaltiniu.

 


Categories
Psichologija Vaikystė

Nerimas terapijai progresuojant. Ant bangos – taip gera, kad net baisu…


Nerimas kad geros bangos pasibaigsNeretai, ką čia neretai, faktiškai visada, terapijoje kliento būsenai stipriai pagerėjus pirmą kartą, mano galvoje užsidega raudona lemputė “Dėmesio, nerimas!” Klientams, po labai Ilgo laiko, dažnai net po didžiosios jau nugyvento gyvenimo dalies, pajutus stiprų palengvėjimą prasideda fenomenas, kurį vadinu nerimas terapijai progresuojant. Sumažėjus patologijų naštai (nemalonių jausmų, besikartojančių minčių, priklausomybių, nerimo, prislėgtumo) … pasidaro baugu, kad pagerėjimas – laikinas. Metaforiškai tai galima pavaizduoti buvimu ant bangos – gera, o kartu baisu, kad tas gerumas netikėtai pasibaigs ir teks veidu tėkštis nuo jos žemyn. Ir dar norisi, kad tai nesibaigtų. Niekada.

Kai jaučiamas toks stiprus nerimas, atkryčiai, deja, – garantuoti. Ilgai laukti netenka, o tada mano galvoje užsidega kita lemputė, jau žalia: “Viskas tvarkoje, taip ir turi būti.” Tikrai? Taip turi būti? Ar tikrai su mano galva viskas tvarkoje?

Taip. Tvarkoje. Taip ir turi būti, ir štai kodėl…

Pratimas

Giliai įkvėpkite ir dar giliau iškvėpkite. Nusišypsokite. Pagalvokite apie šiltą paplūdimį, smėlį, saulę, bangas jūroje. Ne, palaukit! Galvokite apie vieną vienintelę bangą, kuri jūsų gyvenimo jūroje gali būti tik kartą ir tik viena. Viena vienintelė banga, o po to nieko: skylė, tuštuma, ta pati pelkė iš kurios tik ką išbridote. Tai kokia čia jūra?

Būtent. Pirmą kartą išlaisvėję klientai pasijaučia tarsi ant bangos, keliančios į viršų “gyvenimas gerėja”, “vyksta pozityvūs pokyčiai”, “man sekasi” – geras jausmas; kartu kyla ir nerimo lygis “būtina nenukristi”, “gali pasibaigti”, “daugiau niekada taip nebebus”, “kad tik nepadaryčiau ko netinkamai” – nemalonus jausmas. Šitas paskutinis – geriausias, faktiškai atspindintis visą konceptualizuojamo reikalo esmę, įskaitant ir tai, kodėl šie klientai atėjo į psichologo kabinetą apskritai.

Jei vaikystėje jiems būtų leista klysti, jau nuo mažų dienų būtų to išmokę ir galėję saugiai ir laisvai eksperimentuoti su savo jausmais, poelgių pasekmėmis, santykiais, su … “belekuo” su kuo norėtų eksperimentuoti; bandytų, jiems nesigautų bandytų vėl, vėl nesigautų, dar ir dar… ir kažkada gautųsi. O tada suprastų, kad galima mokytis iš klaidų, ir viskas jų gyvenime būtų buvę OK. Tačiau dabar – ne OK. Nerimas, kylantis dėl to, kad “pasibaigs netikėtas pokytis”, iš esmės yra besislepianti klaidos baimė, – kritikuojantys, baudžiantys, ignoruojantys, niekinantys tėvų, mokytojų, bendraamžių pavidalai iš praeities. Baimė padaryti kažką ne taip, ar pasakyti, ar pagalvoti, ar pajauti, ar…

Prie jūros smagu. Tikros jūros, su bangomis atsiritančiomis vėl ir vėl, ir vėl… Tokia ji ir turi būti, tiesa? Nes be bangų, anokia čia jūra, – didelė bala. Ir kad išliptų iš tos balos, mano darbas yra padėti klientams, o kartu ir jums, skaitytojai, suprasti, kad į gyvenimą atėję geri dalykai ne būtinai turi išlikti visam laikui, ir kad jiems išslydus iš po kojų į gyvenimą ateis nauji santykiai, įgūdžiai, patirtys… Dalykai atskleidžiantys gyvenimo įvairovę, unikalumą, spalvingumą. Dar svarbiau, – patys tuos pokyčius galime sukurti. Net ir po didžiulių praradimų ar sukrėtimų, galime atsitiesti ir gyventi toliau, nes visi turime šį unikalių gebėjimą.

Reziumuojant, toks nerimas – normalu

Atkryčiai klientams grįžtant į savo patologines būsenas, – normalus darbo procesas, mokymasis būti nauju savimi, naujų psichologinių ir emocinių įgūdžių ugdymas. Viskas tvarkoje ir su klientų ir su mano galvomis, – suvokimas, kad su negandomis ar atkryčiais galima susitvarkyti, yra viena reikšmingiausių darbo dalių. Ir net jei perskaitę šį esė svarstote, “prie ko čia tos bangos”, pasiimkite iš jo vienintelę mintį: svarbiausias sėkmingų žmonių gebėjimas, yra supratimas, kad jie gali susitvarkyti ir su didžiausiomis iškylančiomis problemomis. “Everything else is secondary”, kaip sakė Steve Jobs. Sėkmės!


Categories
Citatos

Savaitės citata


 

Blogiausia vienatvė – nesijausti patogiai su pačiu savimi.„Blogiausia vienatvė – nesijausti patogiai su pačiu savimi.“

Mark Twain


Categories
Saviugda

Kas yra asmeninė laisvė?


Kuo toliau, tuo dažniau pavartoju terminą „asmeninė laisvė“. Ką turiu omeny? Besistengdamas išsakyti savo mintis kuo aiškiau, nepalikdamas vietos interpretacijai, pirmiausia apsibrėžiu sąvokas – kaip pats suvokiu suaugusio individo asmeninę laisvę? Keletas minčių ir samprotavimų, kurie, tikiuosi, ir jums, ir man pačiam padės aiškiau įsivardinti, kas yra ta asmeninė laisvė.

Pirma – asmeninė laisvė, tai galimybė rinktis. Nors pasirinkimus ir lemia aplinkos veiksniai (apie juos kiek žemiau), tačiau dažniau, gerokai dažniau, jie išplaukia iš mūsų pačių nuostatų, įpročių, įsitikinimų, psichinės būsenos ir galiausiai – fizinių gebėjimų.
Antra – pasirinkimus apriboja bei įtakoja ir išorinės aplinkybės: socialinė, ekonominė aplinka, gyvenamoji vieta, esamos finansinės galimybės. Šie veiksniai tampa antraeiliais asmeninės laisvės kontekste, kadangi turime galimybių juos daugiau ar mažiau keisti, sumažinti jų įtaką ar įtakoti patys.
Jei galime keisti mus supančias aplinkybes, vadinasi, …mūsų asmeninę laisvę labiausiai įtakojame patys. Tai, kaip gyvename dabar, yra niekas kita, kaip mūsų nugyvento gyvenimo minčių, pasirinkimų ir veiksmų rezultatas, šiek tiek iškraipytas nuo mūsų nepriklausančių aplinkybių. Iš esmės, esame patys už jį atsakingi, nesvarbu, patinka ar ne.

Asmeninė laisvė, – tai mūsų gebėjimas susikurti tokį gyvenimą, kokio nusipelnome pagal pačių įdėtas pastangas. Skamba kaip saldus reklamos šūkis, po kurio turėtų būti pasiūlymas naujam televizoriui su galimybė pirkti išsimokėtinai. Gal būt… Tik paslėpta čia gerokai daugiau, nei naujas, didesnis už sieną telikas. Tai – visas jūsų ir mano gyvenimas, visas kurį turime. Ir kaina gerokai didesnė, nei sumokama pinigais. Kaina – asmeniniai mūsų pačių pokyčiai, dažniausiai vykstantys skausmingai, reikalaujantys pastangų, energijos ir ilgai trunkantys. Kaina – išėjimas už jaukaus komforto ribų, susidūrimas su savo baimėmis, trūkumais, traumomis, nepritekliumi, negalia, praeitimi ir realia dabartimi. Kaina – pasibaigęs melavimas sau ir mums patiems nepatinkančio elgesio teisinimas. Kaina – savęs identifikavimas kaip unikalaus, vieno ir atskiro žmogaus, o ne profesijos, giminystės ryšio, ar turimų daiktų / turto savininko įvardinimas. Kaina – suvokimas, kad tik patys ir esame atsakingi už viską, kas dabar vyksta mūsų gyvenime, už norą keisti dalykus, ir pripažinimą, kad kai kas mums nepatinka ir mes su tuo taikstomės.

Pavyzdžiui. Vertinu gerą, sąmoningą, linksmą ir praturtinantį ryšį su žmonėmis, bei suprantu, kad laikas leidžiamas su priešingybėmis skurdina mano gyvenimą. Ilgai tai ignoravau ir meluodavau sau, kad tie toksiški žmonės kažkuo mano gyvenimą praturtina, ar bent jau nesugadina. Realybė kitokia: bijodamas atstūmimo bandau patikti visiems ir nesugebu atsiriboti nuo tų priešingųjų. Norėdamas į savo gyvenimą įsileisti kuo daugiau asmeninės laisvės, pripažįstu sau, kad bijau: nepatikti, atstūmimo, izoliacijos. Bent jau sau nemeluoju, dar nesielgdamas taip, kaip norėčiau. Tai padeda geriau suvokti situaciją realiai ir, jei norėsiu, galėsiu dėti pastangų: atsiriboti nuo arba konfrontuoti. Tai – diskomfortas, kartu ir augimas, įveikiant baimes.

Asmeninė laisvė, – tai mūsų pačių sąmoningas gyvenimas, išsivaduojant iš traumų, iracionalių įsitikinimų, saviempatijos ir empatijos trūkumo, prarasto identiteto, iškreiptų asmenybės ribų, nuvertintų gebėjimų, nesuformuotų įgūdžių ir viso kito, trukdančio mums siekti tokio gyvenimo, kokio natūraliai ir tikrai norime.
Asmeninė laisvė yra suvokimas, jog patys ir esame atsakingi už save bei savo gyvenimą, kad ir kokioje duobėje būtume. O jei dar turime vaikų, prisideda atsakomybė ir už jų išugdymą sąmoningais, jautriais, savarankiškais, unikaliais ir laisvais žmonėmis. Nelengva, užtat verta.

Apibendrinamas, pabandysiu surašyti sritis, man atrodančias svarbiomis, kuriant asmeninę laisvę, siekiamybes, nuo ko turėtume būti nepriklausomi, tikrųjų siekdami asmeninės laisvės.

  • Laisvė nuo priklausomybių – medžiagų (alkoholio, tabako, narkotikų…) ar elgsenos (lošimo, pirkimo, interneto, darbo…).
  • Laisvė nuo psichologinių problemų ir traumų – nuo disfunkcinio elgesio, neadekvačių jausmų ar būsenų, žemos savivertės.
  • Laisvė nuo dogmų ir kultūros (visuotinio kulto) – jutimas, mąstymas, kūrimas neapsiribojant nuosavomis paradigmomis ar kultūrine įtaka.
  • Laisvė santykiuose – išlikimas autentiškais ir unikaliais, neišduodant savo Tikrojo aš.
  • Atsakomybės laisvė – visiškos atsakomybės už save, savo jausmus ir poelgius prisiėmimas.
  • Moralinė laisvė – gyvenimas remiantis visuotinės moralės normomis.
  • Finansinė laisvė – gyvenimas taip, kad finansiniai ištekliai neapribotų kitų mūsų laisvių.
  • Kūrybos laisvė – savo kūrybinio prado išlaisvinimas ir realizavimas.

Gal kažką ir praleidau… Jei taip, duokite apie tai žinoti. Komentaruose ar asmeniškai.


Categories
Citatos

Savaitės citata


Dienos paveikslelis

„Anksčiau įeidavau į patalpą pilną žmonių ir svarstydavau, ar aš jiems patinku… dabar apsižvalgau ir svarstau, ar man patinka jie.“ – Rikkie Gale


Categories
Saviugda

Lėtas gyvenimas


Noriu ši tikro pažvelgti į savo gyvenimą. Klausimas rimtas: ar galiu pažiūrėti į gyvenimą, kuris „lekia pro šalį“? Ką veikiau vakar, užvakar, prieš savaitę, prieš mėnesį? Ką veikiu dabar?

Ieškodamas vis daugiau būdų prasmingai ir sąmoningai leisti valandas, pastebėjau: labiau skubėdamas būnu įsitempęs, galvoju vis apie kažką naujo ir kito. Siekdamas praturtinti savo ar kitų gyvenimus, matau, – kuo greitesnio rezultato siekiu, tuo silpnesnis mano ryšys su savimi. Išlikdamas ramus, neskubėdamas, sukuriu sau aplinkybes pajausti pasaulį: krentančius lapus, vis kitokią šviesą ant jau įprastų pastatų sienų, praeivių nuotaikas, maisto skonį, miško kvapą… Jau kuris laikas mieliau renkuosi važiuoti dviračiu, net ir lyjant lietui. Tada pasaulis juda pakankamai lėtai, kad jį pastebėčiau, o aš judu pakankamai greitai, kad galėčiau kur nors nusigauti.

Lėtas gyvenimas nereiškia, kad jame nėra skubiai ir greitai daromų dalykų. Kartais tai neišvengiama, net privaloma. Tačiau, kai visos mūsų dienos minutės suskaičiuotos iki sekundės, laiko gyventi kaip ir nebelieka. Tampame savo pačių susikurtų pasakų ir istorijų herojais: privalome, turime, mums reikia… Taip gyvenime nebelieka vietos pasirinkimui ir tikriems norams, kylantiems iš mūsų Tikrojo aš. Pasirinkimams ir norams, už kuriuos esame atsakingi tik patys. Rinkdamiesi bei norėdami atsakingai, gyvenimą kuriame tokį, kuriame nebegalime atsakomybės perkelti kitiems: sutuoktiniui, darbdaviui, valdžiai, tėvams, mokytojams, draugams… Jei patys pasirenkame daryti viena ar kita, jei darome tai, ką tikrai norime, neišvengiamai už rezultatus atsakomybę prisiimame patys. Taip sunkiau, gerokai sunkiau, nei pasakyti kad gyvenimas (ar visi kiti herojai išvardinti kiek aukščiau) mus verčia elgtis vienaip ar kitaip: eiti į darbą, mokytis, laikytis dietos, pirkti automobilį ar paskambinti mamai. „Nes reikia / privalau / negaliu kitaip“ – lengvas pasiteisinimas. Tačiau, jei taip pasirinkome patys, patys ir atsakome už pasekmes.

Kai gyvenimas sulėtėja, pasirinkimus ir norus galime apgalvoti (jei reikia) ilgiau, nei keletą minučių. Galime ties jais apsistoti valandomis, neskubėdami priimti sprendimą. Galime stebėti save, ateinančias ir nueinančias mintis, jausmus, idėjas. Galime su jomis pabūti ir paleisti, arba priešingai – pasigauti ir auginti.

Jau ilgą laiką, gal daugiau, nei 30 savo gyvenimo metų (dabar man 43), ilgėjausi lėto gyvenimo, kuomet galiu ramiai žiūrėti į pasaulį, neskubėdamas pasidžiaugti kai kuriomis akimirkomis ir pagaliau pajausti ryšį su savimi. Ir dabar kartais jo ilgiuosi, kai pasiduodu seniems įpročiams skubėti, įsitempti, pergyventi ir vengti tikro pabuvimo su savimi. Tokiomis akimirkomis padeda aiškiai nusistatyti prioritetai – gyvenimo sritys į kurias kreipiu dėmesį, dėl kurių galiu pergyventi ir jaudintis, ir kitos – dėl kurių pažadėjau sau nebesukti galvos. Gal ir jums tai pravers, kaip pavyzdys, padedantis susimažinti patiriamo streso ir nerimo kiekį.

Sąrašas (nebaigtinis) dalykų, dėl kurių pažadu sau nesukti per daug galvos:

  • mano išvaizda
  • kitų nuomonė apie mane
  • mano transporto priemonės
  • komfortas
  • FB ar Instagram like’ai

Kitas (irgi nebaigtinis) sąrašas, – dalykai galintys užimti mano dėmesį ir laiką:

  • asmeninė laisvė
  • mano fizinė ir psichinė sveikata
  • artimųjų sveikata ir gerovė
  • darbo, kurį atlieku kokybė
  • laiko, kurį praleidžiu gyvendamas, kokybė.

Negaliu girtis, kad visada gyvenu tiksliai pagal sąrašą. Kartais punktai iš vieno sąrašo „išslysta“ į kitą. Tai, ką pakomentavo feisbuke apie mane, kartais būna svarbiau nei laikas, kurį galėčiau skirti besimokydamas naujų profesinių paslapčių. Tačiau prioritetai ir minėtas sąrašas padeda vėl pažvelgti į lėtą gyvenimą kritiškai ir grįžti prie balanso – lėto gyvenimo.

O koks jūsų gyvenimo tempas? Kuo jūs norėtumėte labiau užpildyti savo gyvenimo valandas, o ką iš jų išimti? Pasidalinkite komentaruose. Aš už lėtą gyvenimą, o jūs?