Categories
Psichologija Santykiai Smurtas

Toksiški santykiai – požymiai


Toksiški santykiai ir jų požymiai

Toksiški santykiai turi bent vieną iš šių požymių. Kuo jų daugiau, tuo labiau jūsų (nebūtinai) meilės ryšys atskiestas nuodais. Štai jie:

  • Agresija
    Nėra ką ir pridurti. Fizinis, seksualinis ar psichologinis smurtas reiškia, kad jie – santykiai toksiški.
  • Pasyvi agresija
    Ji sunkiau pastebima, bet lygiai taip pat gali nuodyti. Dažnai net pats pasyviai agresyviai besielgiantis nepastebi, kad tai vyksta. Jei atkreipus dėmesį nieko nekeičia – toksiška.
  • Atvirumo stoka
    Privatumas yra viena. Bet jei santykiuose nutylite dalykus saugodami save ar partnerį, tai gali būti toksiškų santykių požymis.
  • Nepagrįstas pavydas
    Kiekvieną kartą susitinkant su draugu ar drauge partneris daro sceną? Uždraudžia draugauti su buvusiais draugais, kontroliuoja santykius su priešinga lytimi? Toksiški santykiai, taškas.
  • Nuolatinė kritika ir kaltinimai
    Poroje tvyro kaltinimų ir nesibaigiančios kritikos debesis, nuolat? Normalu, kad kartais kritikuojame kitus, kartais ir apkaltiname būtais ar nebūtais dalykais. Jei tai vyksta dažnai – toksiška.
  • Nuolatiniai kivirčai ir dramos
    Net ir geriausiai sutariančios poros kartais pasiginčija ar susipyksta. Tačiau toks kasdienis bendravimo būdas yra toksiški santykiai.
  • Santykis tik sau
    Vienas poroje gauna viską, kitas – tik tai, kas tinka pirmajam. Taip nutinka, kai vienas sutuoktinių gyvena dėl kito, be asmeninės laisvės. Tai ne meilė, tai toksiška meilė
  • Konkurencija
    Jei nuolat poroje konkuruojate ir „skaičiuojate taškus“ – kas daugiau padarė, o kas daugiau prasikalto, rodo pasitikėjimo trūkumą ir siekį kontroliuoti. Toksiška, vienareikšmiškai.
  • Svarbių temų vengimas
    Jei santykiuose negalite atvirai kalbėtis apie tai, kas jums svarbu, spręsti esminių klausimų, tikrai reiktų susimąstyti apie santykio toksiškumą.
  • Žeminimas ir įžeidinėjimas
    Tai dalis temos apie agresiją, tačiau galima žeminimas ne visada bus agresyvus. Prisidengiant humoru ar apsimetant, kad tai vyksta netyčia – toksiškos meilės ženklas.
  • Kūno įtampa
    Jei santykiuose nuolat jaučiate kūno įtampą, tai greičiausiai signalas, kad jūsų kūnas sako – santykis toksiškas. Tik kol kas protas atsisako tai pripažinti ir imtis veiksmų.
  • Pastangos tik dėl partnerio
    Visa, ką bedarytumėte yra tik dėl jo ar jos? Jūsų poreikiai, interesai ar hobiai – ignoruojami? Toksiška, dar ir kaip!
  • Negatyvus požiūris į pokyčius ar augimą
    Žmonės nesikeičia. O jei keičiasi, tai savo noru. Dažniausiai tie pokyčiai sveikintini ir palaikytini. Jei vienas keičiasi, auga ir stiprėja, o kitam tai kelia įtampą ir pyktį – toksinų santykyje signalas.

Radode daugiau nei vieną požymį? Tokiu atveju, jei požymių daugiau nei trys – jūsų santykiams uždegam didelę raudoną lemputę, sakančią „STOP“. Tai reiškia, kad laikas santykius peržiūrėti ir radikaliai kažką juose keisti. Savarankiškai ar su specialistų pagalba.

Šis (kiek platesnis) mano komentaras spausdintas žurnale Prie kavos


Categories
Psichologija Saviugda

Vidinis konfliktas = kruvinas antkaklis


Būna, kad negalime apsispręsti, pasirinkti, priimti sprendimo? Ir ne mums vieniems, tiesa? Vieniems sprendimai – duona kasdieninė. Atrodo, kas čia sudėtingo, pasvėrei galimybes rizikas, privalumus, asmenines preferencijas, galų gale įsiklausei į tai, ką sako širdis ar kokia kita kūno dalis, ir štai, – sprendimas gatavas. Bet yra mūsų tarpe ir kita, beje, nemaža grupė žmonių, kuriai sprendimas – didelis vargas, o klausimas, ko nori jie patys, išmuša iš orbitos ir nubloškia iš komforto zonos per šviesmečius. Jie pasimeta. Kai kurie pasvarsto, kiti atšauna iš karto, – nėra labai svarbu ir tiks taip, kaip tiks daugumai, kitiems, aplinkiniams, tau…

Ar tikrai po atsakymu “man patiks tai, kas tau patiks” slepiasi nuoširdus atsidavimas kito nuomonei? Dažniausiai – ne. Po priimta svetima nuomone ar preferencija gūžiasi užgožtas tikrasis atsakymas, – nuslopintas, užgniaužtas nematantis dienos šviesos. Praeina kelios minutės, valandos, dienos, metai, o dienos šviesos jis taip ir nepamato. Į jo vietą įslenka kažkieno kito pasirinkimas. Tikrasis noras nusėdo giliai viduje lyg kalkių sluoksnis – nematomas, nejuntamas ir daugiau nebejudinamas. Laikui bėgant gal net įtikime, kad tie svetimi pasirinkimai yra mūsų pačių. Kuo dažniau “ryjame” svetimus norus, tuo greičiau ir tuo storesnis nuosėdų sluoksnis gulasi, atskirdamas tikruosius (mūsų) ir svetimus (kitų) poreikius, pastariesiems imant viršų. Jis skausmingai įsiterpia į kasdienybę kaip senatvinis sąnarių skausmas, vis primindamas – kažkas jau nebe taip, kaip anksčiau. Skausmas – labai aiškus priminimas: gyvename konflikte su savimi! Vertybės, žmonės gyvenime, laisvalaikis, darbai yra visiškai ne tie ir ne tai, apie ką svajojome ir ko norėjome siekti. Vidinis konfliktas spaudžia, plėšia, bukina. Jis – antkaklis, per plauką susitraukiantis kiekvieną kartą išdavus save. Traukiasi ir veržia vis stipriau, kol skausmingai įauga į odą, atverdamas niekada negyjančią žaizdą. Ir toliau susitraukinėja. Dienos tampa skausminga rutina, vis primenančia savęs išdavystes – sunkus, draskantis ir nepaleidžiantis antkaklis. Ooo… ir šalimais tikrai atsiras paguodžiančiųjų: karma, likimas, nėra galimybių, toks gyvenimas, yra kaip yra, turi atkentėti, turi nešti sunkų kryželį, taip lemta, kitaip neįmanoma… Padūsaukim kartu, pasijuokime iš demotyvacijų ir toliau gyvenkime kaip gyvenę…

Ne!

Išgramdyti tas skausmingas nuosėdas iš sielos dugno, nusiimti kruviną antkaklį galima! Po oda įaugusį antkaklį, keista nusiimti, kai kam gali net atrodyti, kaip savasties praradimas – juo giliau įaugęs, tuo savesnis jaučiasi. Be to nusiimti ir gi skaudės, randas liks… Skausmingas, bet savas, kaip dabar atiduosi? Tik Pamirštama maža detalytė – antkaklis ir toliau trauksis, kol uždusins, kol numarins sielą arba kūną. Štai todėl anksčiau ar vėliau išsivaduoti naudinga. Geriau anksčiau.

Praktikoje vis pastebiu keletą savęs išdavimo priežasčių. Viena: “aiškiai žinau ko noriu, bet negaliu garsiai apie tai prabilti”. Kita: “nežinau ko noriu, negaliu pasirinkti”. Abiem atvejais vidinis konfliktas neišvengiamas, tik pirmuoju jis labiau pastebimas, antruoju – sunkiau kontroliuojamas. Ir abiem variantais jo poveikis yra vienodai reikšmingas ir žlugdantis.

Padėti sau galima. Pirmiausia – stiprinant savikliovą, įsiklausant į tai, ko nuoširdžiai norisi ir aiškiai tai įvardinant. Pradžiai – sau. Pirmuoju atveju daugiau pastangų reiks apsibrėžiant savo ribas: išsakant poreikius, preferencijas, sakant “ne”, parodant kur nubrėžta riba, sustabdanti invaziją į jūsų fizinę ar psichinę erdvę.

Antruoju atveju svarbiau priimti save be išankstinių nuostatų ir kritikos, – atvirai, smalsiai, dėmesingai, – suteikti sau laiko pagalvoti ir nuspręsti, neskubant ieškoti atsakymo. Išduodate save abiem būdais? Padėti sau teks ir apsibrėžiant ribas ir labiau įsiklausant į save. Gerai, kad būdai nekonfliktuoja tarpusavy ir, tikėkimės, nesukels dar vieno vidinio konflikto. Sėkmės!


Categories
Saviugda

Lėtas gyvenimas


Noriu ši tikro pažvelgti į savo gyvenimą. Klausimas rimtas: ar galiu pažiūrėti į gyvenimą, kuris „lekia pro šalį“? Ką veikiau vakar, užvakar, prieš savaitę, prieš mėnesį? Ką veikiu dabar?

Ieškodamas vis daugiau būdų prasmingai ir sąmoningai leisti valandas, pastebėjau: labiau skubėdamas būnu įsitempęs, galvoju vis apie kažką naujo ir kito. Siekdamas praturtinti savo ar kitų gyvenimus, matau, – kuo greitesnio rezultato siekiu, tuo silpnesnis mano ryšys su savimi. Išlikdamas ramus, neskubėdamas, sukuriu sau aplinkybes pajausti pasaulį: krentančius lapus, vis kitokią šviesą ant jau įprastų pastatų sienų, praeivių nuotaikas, maisto skonį, miško kvapą… Jau kuris laikas mieliau renkuosi važiuoti dviračiu, net ir lyjant lietui. Tada pasaulis juda pakankamai lėtai, kad jį pastebėčiau, o aš judu pakankamai greitai, kad galėčiau kur nors nusigauti.

Lėtas gyvenimas nereiškia, kad jame nėra skubiai ir greitai daromų dalykų. Kartais tai neišvengiama, net privaloma. Tačiau, kai visos mūsų dienos minutės suskaičiuotos iki sekundės, laiko gyventi kaip ir nebelieka. Tampame savo pačių susikurtų pasakų ir istorijų herojais: privalome, turime, mums reikia… Taip gyvenime nebelieka vietos pasirinkimui ir tikriems norams, kylantiems iš mūsų Tikrojo aš. Pasirinkimams ir norams, už kuriuos esame atsakingi tik patys. Rinkdamiesi bei norėdami atsakingai, gyvenimą kuriame tokį, kuriame nebegalime atsakomybės perkelti kitiems: sutuoktiniui, darbdaviui, valdžiai, tėvams, mokytojams, draugams… Jei patys pasirenkame daryti viena ar kita, jei darome tai, ką tikrai norime, neišvengiamai už rezultatus atsakomybę prisiimame patys. Taip sunkiau, gerokai sunkiau, nei pasakyti kad gyvenimas (ar visi kiti herojai išvardinti kiek aukščiau) mus verčia elgtis vienaip ar kitaip: eiti į darbą, mokytis, laikytis dietos, pirkti automobilį ar paskambinti mamai. „Nes reikia / privalau / negaliu kitaip“ – lengvas pasiteisinimas. Tačiau, jei taip pasirinkome patys, patys ir atsakome už pasekmes.

Kai gyvenimas sulėtėja, pasirinkimus ir norus galime apgalvoti (jei reikia) ilgiau, nei keletą minučių. Galime ties jais apsistoti valandomis, neskubėdami priimti sprendimą. Galime stebėti save, ateinančias ir nueinančias mintis, jausmus, idėjas. Galime su jomis pabūti ir paleisti, arba priešingai – pasigauti ir auginti.

Jau ilgą laiką, gal daugiau, nei 30 savo gyvenimo metų (dabar man 43), ilgėjausi lėto gyvenimo, kuomet galiu ramiai žiūrėti į pasaulį, neskubėdamas pasidžiaugti kai kuriomis akimirkomis ir pagaliau pajausti ryšį su savimi. Ir dabar kartais jo ilgiuosi, kai pasiduodu seniems įpročiams skubėti, įsitempti, pergyventi ir vengti tikro pabuvimo su savimi. Tokiomis akimirkomis padeda aiškiai nusistatyti prioritetai – gyvenimo sritys į kurias kreipiu dėmesį, dėl kurių galiu pergyventi ir jaudintis, ir kitos – dėl kurių pažadėjau sau nebesukti galvos. Gal ir jums tai pravers, kaip pavyzdys, padedantis susimažinti patiriamo streso ir nerimo kiekį.

Sąrašas (nebaigtinis) dalykų, dėl kurių pažadu sau nesukti per daug galvos:

  • mano išvaizda
  • kitų nuomonė apie mane
  • mano transporto priemonės
  • komfortas
  • FB ar Instagram like’ai

Kitas (irgi nebaigtinis) sąrašas, – dalykai galintys užimti mano dėmesį ir laiką:

  • asmeninė laisvė
  • mano fizinė ir psichinė sveikata
  • artimųjų sveikata ir gerovė
  • darbo, kurį atlieku kokybė
  • laiko, kurį praleidžiu gyvendamas, kokybė.

Negaliu girtis, kad visada gyvenu tiksliai pagal sąrašą. Kartais punktai iš vieno sąrašo „išslysta“ į kitą. Tai, ką pakomentavo feisbuke apie mane, kartais būna svarbiau nei laikas, kurį galėčiau skirti besimokydamas naujų profesinių paslapčių. Tačiau prioritetai ir minėtas sąrašas padeda vėl pažvelgti į lėtą gyvenimą kritiškai ir grįžti prie balanso – lėto gyvenimo.

O koks jūsų gyvenimo tempas? Kuo jūs norėtumėte labiau užpildyti savo gyvenimo valandas, o ką iš jų išimti? Pasidalinkite komentaruose. Aš už lėtą gyvenimą, o jūs?